Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 52

Viešbutis žavus, bet man ne iki to. Toks įspūdis, kad nemiegojau dvi paras. Kol Denisas tvarkė dokumentus su žmonėmis dėl viešbučio kambario, aš spėjau nusnūsti ant foje esančios sofos.
- Chlo!- Pasigirdo balsas gana toli nuo manęs. Neatsimerkiau, nes pernelyg tyngėjau atplėšti akių vokus, o dar ta foje foninė muzika tokia migdanti.
- Chlo, pabusk!- Staiga mane kažkas supurtė.
- Nu ko...?- Sudejavau ir stebėjau, kaip jis vaiposi iš manęs.
- Mūsų lagaminus jau paėmė.
- Tai ir mane tegul paima.- Suburbėjau.
- Kitos išeities aš nematau.- Atsiduso Denis ir pasilenkęs grubiai persimetė mane per petį.
- Ouch! Negalėjai tiesiog ant rankų paimt?
- Ne, nes tu sunki, kai karvė.- Nusivaipė.
- Nejuokinga...- Pasidaviau besimuisčiusi ir nuobodžiai stebėjau besikeičiantį grindinį.
- Lifte išstovėt sugebėsi?- Nusišaipęs nuleido mane ant kojų ir paspaudė mygtuką su septynetu.
Blausiai stebėjau per stiklinio lifto sienas besiliejantį vaizdą.
- Man labai galva skauda...- Sudejavusi atrėmiau kaktą į sieną.
- Tuoj galėsi miegoti iki soties.
- O tu?
- Aš turiu susitikimą. Būsiu apie septintą valandą vakaro.
- O dabar kiek?
- Beveik trečia. Gal tau pietus į numerį užsakyti?
- Aha...
Akimirka pajutau kaip visas vaizdas akyse susvyruoja, pradeda dvejintis ir galiausiai užtemo. Pajutau keistą šilumą krūtinėje bei vėsų marmurinį grindinį. Keistas jausmas užpildė kūną, o galvos skausmas pasidarė nepakeliamas.
<...>
Pramerkiau akis ir išvydau žavų viešbučio kambarį. Dominuoja balta ir pilka spalvos, dizainas kuklus, tačiau labai tvarkingas ir raminantis.
Suvokiau, jog miegojau su rūbais, todėl nusprendžiau susitvarkyti ir nueiti į dušą. Išsiropštusi iš lovos aptikau nedidelį perlenktą lapelį ant komodos priešais lovą.
'Buvai apalpusi. Palikau tave miegoti, vos įsitikinau, jog esi gyva. Užkanda svetainėje. Būsiu 19:00h, kaip ir minėjau.
Tavo deguonis, Denisas.'
Šito žmogaus savivertė niekada nenukris. Tokio narcizo gyvenime dar neregėjau, bet kažkuo tai mane traukia. Denisas atrodo žymiai patrauklesnis, kai jo akyse dega pasitikėjimo kibirkštys.
Laikas greitai pralėkė. Duše prasimurgdžiau apie valandą, vėliau tingėdama rengtis bei įsisukusi į rankšluosčius žiūrėjau laidą apie leopardus ir valgiau paliktus vaisius. Pabodusi voliotis ant sofos įjungiau mobilųjį ir paskambinau Skype programa Audrai.
- Sveika!- Pasigirdo žvalus merginos balsas.
- Labas.- Įjungiau kamerą ir šyptelėjau trūkčiojančiam draugės atvaizdui.
- Tu jau ten?
- Taip. Kas įdomesnio namuose?
- Ai nieko. Kaip Maskva? Gražu? O viešbutis? Brangus?- Pasipylė klausimai.
- Viskas atrodo brangiai, bet kaip ten iš tikrųjų- nežinau. Miesto dar nespėjau pamatyt, nes po skrydžio, vos gavom kambarį, aš visą laiką pramiegojau, o dabar laukiu Deniso grįžtant. Už penkių minučių turi pasirodyti.- Nužvelgiau laikrodį ant sienos.
- Leisk atspėsiu- lėktuve nebuvo kada miegoti, nes kai kas buvo nepasotinamas?- Mergina šelmiškai kilstelėjo antakius.
- Ne tik...- Sukrizenau.
- Taip ir galvojau, kad jis nepraleis progos pasidulkinti lėktuvo tualete.- Nusijuokė Audra.- Ką galvoji dėl kulkos. Girdėjau, kad ten GPS'as...
- Atvirai pasakius, turiu planą.
- Ieškosi?
- Taip. Ir rimtai pakalbėsiu.
- Apie ką?- Pašaipiai nusijuokė.- Nemeluok. Tu tiesiog nori jį pamatyti, gal net daugiau nei pamatyti...- Šelmiškai kilstelėjo antakius.
- Aš noriu jam užvožt kumščiu į tą suktą snukį, o po to pasakyti viską, ką apie jį galvoju...
- Ir ką gi tu galvoji?- Pertraukė.
- A...
- Klausyk, neapgaudinėk savęs. Žinau, kad jis tave įskaudino ir tu nori suprasti, dėl kokių priežaščių. Tiki, kad didelis atstumas nekliūtis...
Staiga kažkas subrazdėjo už durų ir pasigirdus negarsiam pyptelėjimui vidun įėjo Denisas.
- Ate. Denisas...- Skubiai sušnibždėjau ir išjungiau programą.
- Su kuo kalbėjai?- Sukluso Denis ir nenusiavęs avalynės bei priėjęs prisėdo prie pat.
- Su drauge...
- Tu draugę turi?- Nustebo.
- Aš irgi negaliu patikėti... Kaip sekėsi?
- Viskas gerai. Ruoškis. Kai kur nueisim...
- Kur?
- Susitinkam su mūsų vadovu.
- O tu negali be manęs?
- Ne negaliu, nes jis mano...- Keistai užsikirto.- Nes jis reakalavo, kad būtum, ir baik klausinėt.- Nusivaipė.- Kuiskis.
- Na gerai...-Nepatinka man tos Denio paslaptys.- Kur susitinkam?
- Restorane 'Šėtono Siela'.
- Oho... Man jau pradeda patikti.- Šyptelėjau susimąsčiusi.
Nusprendžiau apsivilkti languotus juodus šortus ant permatomų pėtkelnių ir baltus marškinius. Belieka atknisti iš lagamino dugno juodus lakuotus aukštakulnius.
- Aš jau beveik...
- Neprabėgo ir metai.- Nusivaipė.- Tu nesušalsi? Dabar pavakarys ir čia vėsiau nei pas mus...
- Aš paltą užsimesiu.
- Tik po to neverk, kad tau pastoviai šalta.
- Nesulauksi.
- Gali nesiauti kulnų?
- Kodėl gi?
- Mėgstu, kai būni žema.
- Pats keisčiausias komplimentas, kokį man teko girdėti.- Prunkštelėjau ir vistiek apsiaviau.
Ilgai netrukus, mes išėjom iš viešbučio ir taksi automobiliu nuvažiavome į reikiamą restoraną.
- Tu moki rusiškai?- Nustebusi išlipau iš taksi, kai Denisas sumokėjo pinigus vairuotojuj.
- Aš daug ką moku.- Gašliai nusišypsojo ir įgnybė man į užpakalį.
- Aš rimtai.- Nusivaipiusi pirma pasukau link balto pastato įėjimo.
- Tuoj viską sužinosi...
Restoranas žvavus ir tikėtina, kad brangus, bet viskas, kas man dabar neduoda ramybės, tai apie ką eis kalba prie stalo. Nusivilkau paltą, Denis taip pat, o tuomet mes priėjome reikiamą staliuką.
- Sveiki, vaikai.- Kreipėsi Cason, pasitikdamas mus su plačia šypsena.
- Kodėl mes vaikai?- Paslapčia sušnibždėjau vaikinui, kol viršininkas papildė taurelę brendžiu.
- Na, tai pasakok Denisai, kaip jūs susipažinot?- Pradėjo klausti vyras.
- Ji nežino.- Denisas krenkštelėjo.
- O...- Nustebo.- Tuomet, panele, leiskite jums prisistatyti. Aš, Cason Brown, o šitas jaunuolis, vardu Denisas, mano sūnus.
- Ką..?- Nustėrau ir nedrąsiai paspaudžiau man ištiestą Casono ranką.- Tai tada lėktuve jūs žinojote, kad melavau?- Kiek paraudau atsisėdusi priešais Deni, o man iš dešinės įsitaisė tėvas. Skamba šiurpiai.
- Tada- nežinojau. Viską supratau po antro susitikimo prie lėktuvo tualeto.- Kiek nepatenkinta šypsena papuošė žmogaus veidą.
Viskas atrodė tvarkinga, visi mes šypsomės, bet iš tikrųjų, tarp Denio ir manęs tvyravo siaubinga įtampa, o ponas Brown kalbėjo kiek ironizuota intonacija. Anksčiau vyriškis bendravo su manimi nuoširdžiai, o dabar, toks įspūdis, jog nėra labai patenkintas esama situacija. Nelabai patenkintas, jog esu aš.
- Atsiprašau, kad taip pasielgiau...
- Neatsiprašinėk, Chlo. Viskas gerai, tėvas nepyksta...- Raminamai į mane pažvelgė Denis bei irzliai dėbtelėjo į tėvą.
- Gerai daro, kad atsiprašinėja.- Prabilo vyriškis.- Reikia atsakyti už savo klaidas.
- Ką tu kalbi? Kokias klaidas? Tai buvo nesusipratimas.- Suirzo Denisas. Pajutau, jog jie nelabai gerai sutaria ir tikrai nenorėjau atsidurti konflikto centre, todėl nusiaviau vieną aukštakulnį ir švelniai braukdama pėda per Denio koją viršun užkėliau ją ant vaikino šlaunies.
- Tu bent žinai, kokia jos praeitis?!- Piktai atkirto tėvas trenkęs delnu neištvėręs mielo avinėlio kailyje, o indai ant stalo kiek šoktelėjo.
- Ir kokia gi? Tarsi mes visi angelai čia...- Sunkiai iškvėpė žvilgtelėjęs į mane. Jo šilta ranka švelniai prigludo prie mano kulkšnies.
- Ji ištekėjusi! Ji to šūdžiaus žmona! Atsimerk, sūnau!- Cason intonacija vis kilo.
- Patikėk, žinau, ir man nusišikt, supranti?
- Nesuprantu!- Piktai atkirto.
- Gal aš ją myliu, aišku?! Dėl to man ir nu-si-šikt.- Rimtai ir tvirtai išskiemenavo.
- Gal?- Pabrėžė žodį.
- Jei Chlo buvo to išperos sužadėtinė tai nereiškia, kad ji savaime pasidarė bloga.
- O tu žinai, kad ji turi rimtų problemų?
- Tik pabandyk jai kažką padaryti.- Deniso žandikaulis išsišoko nuo įtampos.
- Aš ne apie tai...- Neryški pagiežos šypsena pasirodė vyro veide.
- Nereikia...- Sušnibždėjau, matydama, įremtą negailestingą Cason žvilgsnį, mane draskantį į skutus.
- Ji nesveika.- Kosntatavo faktą ir mėgaudamasis tyla išmaukė stikliuką degtinės. Aš akimirksniu patraukiau koją nuo vaikino šlaunies ir nudelbusi žvilgsnį susigūžiau kėdėje.- Ji gydėsi nuo priklausomybės...- Žodžiai lėtai ir skaudžia veria kūną, lyg durklas į paširdžius.
- Pakaks!- Galima sakyti, surėkiau ir atsistojau.- Viso gero!- Drąstiškais judesiais pasukau link išėjimo ir čiupusi rudeninį paltą roviau laukan. Gaivus oras ir švelnus vejelis glosto paraudusius skruostus nuo verdančio pykčio kraujyje. Saulė lėtai leidžiasi, todėl dangus švelniai oranžinio atspalvio. Mano akyse pritvinko ašaros. Taip, aš noriu verkti, nes man skauda.
Žinau, kad nereikia gyventi praeitimi. Visi to moko, įrodinėja reikia gyventi dabartyje. Bet, kaip galima tai įgyvendinti, kai aš ir esu praeitis, o jei nebus praeities, tai nebus ir manęs. Kaip galima gyventi be praeities, jei tai yra vienintelis dalykas gyvenime, kurį mes žinome ir turime? Mes nežinome kas bus ateityje, o gaudyti akimirkų- neįmanoma, nes tuomet aš turėčiau strykčioti nuo netikėtumo ir sakyti: 'Opa! Pagavau tą jausmą! Opa! Nauja akimirka!'. Tai kvaila, todėl belieka praeitis. Kvaila sakyti, jog reikia užmiršti praeiti. Jei ją užmiršiu- nebe prisiminsiu, kas, iš tikrųjų, esu.