Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 56

(Ft.-Peilis)

Pralėkė dvi dienos. Su Denisu beveik susitaikiau, tačiau įtampa visdar tvyro. Nesuprantu, kodėl. Toks įspūdis, jog Denis viską žino, net ir istoriją su mėlynakiu...
Dabar drybsau lovoje priešais televizorių ir stebiu vietinę laidą. Nieko nesuprantu, bet emocijos pas rusus, iš tikrųjų, labai išraiškingos. Denisas rengiasi važiuoti į susirinkimą ir kiek yra irzlus, nes turės nori, nenori bendrauti su tėvu.
- Kada grįši?
- Negreitai.
- O gali normaliai atsakyti? Ar dėl nieko šakosies ir trečią dieną?
- Būsiu vėlai.
- Kodėl?
- Nebūk nuoboda, kaip Carly.- Nepatenkintas nusivaipė ir toliau segėsi baltus marškinius.
- Nelygink manęs su ja.- Suburbėjau.
- Ir kas čia tokio?
- Tau patiktų, jei tave pradėčiau lyginti su Liam?- Vaikinas akimirkai sustojo ir piktai dėbtelėjo į mane.- O gal su Oskaru?- Įsijautusi į pokalbį atsisėdau pataluose.
- Baik.
- Ką baikti? Pats viską pradėjai...- Atsidususi smigau atgal į pagalvę.- Kaip mažas vaikas, garbės žodis...
- Išeinu.- Užsimetęs švarką ir apsiavęs lakuotus batus pasuko į koridorių.
- Nu ir viso gero!- Jam pavymui ironiškai šūktelėjau ir tuo metu durys užsitrenkė.
Pakalbėjom vadinasi. Kaip galima aptarti problemą, kai abi šalys pastoviai kontratakuoja? Nusprendžiau užsisakyti pusryčius į numerį, nes visiškai neturiu nuotaikos praustis, rengtis ir leistis į reatoraną. Suvedusi numerį ant pateiktos paslaugų kortelės paprašiau kokio nors riebaus kepsnio su garnyru ir kavos.
Staga, suvibravo mano mobilus ir aš vangiai paėmusi jį į rankas pamačiau nepažįstamo numerio žinutę:
'Atidaryk duris.'
- Nejaugi čia irgi kažkokios viešbučio paslaugos, kurios įspėja kada atveža užsakymą?Kažkaip per greitai viskas...
Žvilgtelėjau į sieninį laikrodį. Praėjo vos dešimt minučių.
Sustingau akimirkai ir įsiklausiau, ar iš tikrųjų kažkas laukia už durų. Tuomet tyliai nutipenau iki jų ir sulaikiau kvėpavimą. Tyla. Vargu, kad tai padavėjas su kepsniu.
Ilgai nelaukusi atsakiau į žinutę:
'Kokias?'
Netrukus gavau atsakymą:
'Tu nori jį pamatyti?''
Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Jau ruošiausi atrakinti durų spyną, bet vėl sustojau ir greitai nubėgusi į miegamąjį radau po čiužiniu Deniso ginklą. Grįžusi prisispaudžiau prie sienos ir viena ranka laikiau pistoletą, o kita lėtai atvėriau duris. Pro jas skubiai įžengė vyriškis su juoda odine striuke, o aš staigiai įrėmiau ginklą jam į smilkinį.
- Uždaryk duris.- Rimtai išskiemenavau.- Lėtai.- Vos jis tai padarė, randuotame veide pasirodė kiek kreiva šypsena, dėl neseniai apkrešėjusios žaizdos ties viršutine lūpa ir dar vienos ant nosies.
- O tu, matau, pasiruošusi bet kokiom aplinkybėm...- Sumurmėjo ir akimirksniu išmušė ginklą man iš delnų bei alkūne grubiai prispaudė kaklą prie sienos.
- Paleisk...- Sušnipščiau ir bandžiau atpalaiduoti spaudimą ties sprandu, nes pradėjo trūkti deguonies.
- Būtinai.- Nusišypsojo paleidęs ir pagriebęs nuo grindų išmuštą pistoletą įsidėjo sau užantin.- Čia tavo saugumui.- Pamatęs mano įniršusį veidą sumurmėjo. Užsikosėjau. Tuomet jis, kaip savo namuose, žengė į svetainę ir išsidrėbė ant sofos.
- Sakyk.- Suburbėjau patrinusi kiek paraudusį kaklą.
- Adresas ir laikas- voke. Įsimink ir sunaikink.- Numetė suglamžytą  popiergalį ant stiklinio stalelio.
- Gali eiti.- Atkirtau ir paėmiau į rankas lapuką.
-Hm... Žinai, aš gal geriau pasiliksiu ir pats viską padarysiu...- Paslaptingai šyptelėjo, kažką įtemptai mąstydamas.
- Kuo vardu?- Nepatenkinta dėbtelėjau į šiurpoką asmenį.
- Juokinga...- Nusivaipęs prunkštelėjo.- Dar nesupratai, kad tokie kaip mes- vardų neturim?
- Tai pradeda užknisti...- Tris kartus perskaičiau adresą, kol įsitikinau, kad pamenu.
- Jau?- Vangiai pakėlė žvilgsnį, išsitraukęs iš švarko kišenės žiebtuvėlį ir dvi cigaretes. Nežymiai linktelėjau.
- Pravardė?- Paklausiau stebėdama, kaip šis uždegė dvi cigaretes, viena padavė man, o kitą suspaudė tarp savo lūpų.
- Peilis...- Gašliai nusišypsojo ir priėjęs prie praviro balkono, žiebtuvėliu padegė popierėlį su adresu.- O tavo?- Atsigręžęs pakėlė kiek paraudusias akis. Apsvaigęs.
- Mano...?- Sutrikau.- Neturiu.
- Nuo šiol būsi Kalė.- Grįžęs prie manęs pasitaisė švarką, nukratė cigaretės pelenus į pelenine, kur gulėjo susiraitę juodi popieriaus likučiai.
- Dink.- Suirzau.
Akimirka, jis lyg norėjo kažka pasakyti, bet susilaikė ir tik išpūtė pilkus dūmus pro pašaipią šypseną man į veidą.- Iki pasimatymo, Kalyt.
Tylėdama žvilgsniu palydėjau randuoto veido savininką ir atsipeikėjusi plačiau pravėriau balkono langą, nes nuo dūmų vos neįsijungė viešbučio priešgaisrinis daviklis. Tikiuosi to padaro gyvenime nebepamatysiu.
'Leningrado skersgatvis...šiandien vakare, 20:00h...'
<...>
Jau temsta, o aš važiuoju taksi automobiliu nurodytu adresu. Vairuotojas keistai perklausė, ar tikrai noriu ten nukakti. Aplinka per langą vis labiau šiurpina kūną. Pastatai nedideli ir apšerpėję, rajonas ganėtinai apleistas. Pakampiais trinasi įtartini žmonės su kapišonais, lakioja sulaukėję šunys, o prie kavinukių ir barų stovyniuoja pristitutės... Tai tik ketvirtadalis viso šiurpaus vaizdo, kurį mačiau. Ir atrodo, kad bendras vaizdas mažai kuo skiriasi nuo NY kokios nors apskrities, bet čia man visi praeiviai įtartino psichologinio stovio. Pas mus bent jau ne visi tokios šiurpios išvaizdos.
- Pagal adresą, mes jau vietoje. Ar tu tikra, kad tai tas adresas, kurio tau reikėjo?- Sunerimo keturiasdešimtmetis.
- Ne, bet labai tikiuosi, kad nesuklydau...
Sumokėjusi nemažai pinigų už trijų valandų kelią išsiropščiau laukan. Giliai įkvėpiau ir sunkiai atsidusau. Nenustebsiu jei Mėlynakis paspendė man spąstus ir nespėjus susigaudyti- nušaus. Kam jam kažkokia liudytoja, o dar ir pareigūnė.
Stovėjau prie nedidelio posukio už kavinės, kur kelią tvėrė tinklinė kiek suplyšusi tvora, skirianti apleistą ir negyvenamą daugiabutį, esantį kitame kvartale, o prie jos dideli šiūkšlių konteineriai.
Lygiai 20:00h.
Nespėjau pradėt fantazuoti apie kraupias pasėkmes, jei kas eis ne taip, kai kažkas kitoj gatvės pusėje sušvilpė. Atsigręžiau ir pamačiau pažįstamą siluetą. Peilis. Šis skubiai mostelėjo, kad ateičiau ir nepalaukęs įsmuko į laiko suardytą pastatą, kurio durys buvo išlaužtos ir klypėjo ant vienų vyrių. Pradėjau bėgti paskui, bijodama atsilikti. Prisiminiau, jog tas idijotas, dar vis negrąžino Deniso ginklo...
Įsmukusi vidun aptikau sovietinę laiptinę ir lipdama ant kas antros pakopos skuodžiau į ketvirtą aukštą, sekdama aidinčių žingsnių garsais. Pilna dulkių, o pro užkaltus lentomis langų plyšius skverbėsi vakaro saulės spinduliai. Pribėgau duris penktame aukšte. Užkopiau kopečiom ir atvėrusi surūdijusias metalines duris praregėjau šviesą. Normaliai atsistojau, pasitaisiau kuprinę ant pečių ir apžvelgiau nedidelį stogą. Štai ir jis. Stovi su Peiliu ir kažką įnirtingai aptarinėja rusų kalba, iki kol manęs nepastebėjo ir alkūne bakstelėjo draugui į šoną.
- Aš, kaip visada, nelaiku...- Nusivaipiau.