Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 50

03:05h
,, Sveiki. Jus nuoširdžiai pasitinka World Air Lines komanda. Mūsų įgula padarys viską, kad jūsų skrydis būtų įsimintinas ir...''
- Dieve, prasideda...- Irzliai atsiduso Denisas, vos įsitaisė lėktuvo krėsle.
- Kaip matau, ne pirmą kartą kažkur skrendi.- Prunkštelėjau.
- Taip. Europoje buvau daug kartų.
- Kam tau tas portfelis?- Paklausiau, užkėlusi lagaminėlį, prigrūstą popierių, į viršutinį stalčių ir pati normaliai atsisėdusi.
- Aš turėsiu tris susirinkimus ir visi jie susyję su tarptautinėmis bylomis, o jeigu pasiseks dar gausiu išnarplioti vieną bylą praktikai...
- Gerai, nepasakok daugiau...- Pertraukiau ir nusijuokiau.
- Beje, čia netoli sėdi mūsų miesto vyriausiasis komisaras ir...- Apsižvalgė.- Ir dar turi būti jo du pavaduotojai, mano draugai.
- Ar man būtina tai žinoti?- Įtariai šyptelėjau.
- Taip.
- O gal galim nekalbėti apie darbą? Bent jau iki kol grįšim?
- Gerai.- Nusišypsojo ir pabučiavęs į lūpas apglėbė kairia ranka mano pečius.
,,Skrydis truks dvylika valandų...''
Miegojau dvi valandas, pabudusi gėriau arbatą ir stebėjau baltą mėnulį virš debesų. Jis blankiai apšvietė miegančio vaikino veidą per apšerkšnojusį langelį. Denisas toks juokingas, kai snaudžia. Kelios plaukų sruogos užkritusios ant kaktos, juodi marškiniai idealiai prigludę prie jo krūtinės, ant kaklo dvi mėlynės nuo bučinių, jo viena plaštaka šildo mano kelį. Jis tarsi giliai miega, nors puikiai žinau, jog iš tikrųjų budi užmerktomis akimis. Skendau mintyse, klausiau muzikos, galiausiai nusprendžiau prasivaikščioti.
Palikusi savo vietą tris kartus pirmyn atgal praėjau koridoriumi, mačiau daugybę žmonių: vieni valgo, kiti miega, yra skaitančių, o maži vaikai vargina tėvų psichiką. Nejučia patekau į VIP patalpą. Čia ne ką mažiau sėdimų vėtų nei paprastoje erdvėje, bet jos sudėliotos retesne tvarka nei pas mus. Buvo daug stovinčių ir gurkšnojančių kavą. Jau sukausi eiti atgal, bet staiga mane už alkūnės kažkas trūktelėjo. Atsigręžusi išvydau vyriausiąjį komisarą, kuris man atėjus į nuovadą atleido buvusį vadovą.
- Malonu jus matyti, panele Walker.- Nuoširdžiai nusišypsojo penkiasdešimtmetis. Jis atrodo žymiai malonesnis, kai dėvi neoficialius rūbus, o žemas ūgis suteikia asmenybei žvalumo.
- Laba... Laba diena, pone Colin.- Nejaukiai pasisveikinau.
- Kokiu tikslu skrendate į tokią įdomią šalį?- Nusivedęs mane už parankės prie nedidelio staliuko atsisėdo.
- Aš su draugu skrendu. O jūs kokiu tikslu?
- Darbo reikalai... Beje, jūs gi dirbate dešimtoje nuovadoje ar ne?
- Na taip...
- Tai tuomet jūsų nuovados komisaras taip pat skrenda šiuo lėktuvu, gal matėte jį?
- A-a...- Sutrikau.- Ne, nesutikau.- Aš jau eisiu. Gero skrydžio.- Nežinau, kodėl sumelavau.
- Keista... Dėkui ir jums taip pat.
Grįžusi į vietą radau Denisą jau gurkšnojantį kavą.
- Kur buvai dingusi?
- Prasivaikščiojau. Sutikau mūsų viršininką, ieškojo tavęs.
- Tu jį pažįsti?- Sutriko.
- Na, jo. Kažkaip atsitiko, jog man teko konkrečiai su juo pabendrauti, kai bandžiau įsidarbinti...
- Sakei jam, kad mes... Kad mes kartu?
- Ne, aš nejučia sumelavau, kad esu su draugu...
- Ir kur čia melas?- Nusijuokė.- Nebent tame, kad mes daugiau nei draugai...
- Aš pasakiau, kad tavęs dar lėktuve nesu sutikusi.- Pertraukiau.
- Pala... Tu nori pasakyti, kad dabar jis galvoja, jog tu su vaikinu, bet ne su manimi?- Nustebęs atsigręžė į mane visu korpusu.
- Aš nenorėjau... Ai, koks skirtumas? Juk jis mum niekas.- Nusijuokiau.
- Mhm... - Atsiduso ir kiek nerimąstingai šyptelėjo.
Kurį laiką tarp mūsų tvyravo tyla. Denisas mąstė apie savo rūpesčius, o mane pradėjo graužti sąžinė. Kodėl aš pastoviai meluoju?
- Deni..?
- Ka?- Pabudęs iš savo minčių įsijungė planšetinį kompiuterį ir pradėjo spręsti kryžiažodį.
- Aš tau jau seniai turėjau kai ką pasakyti...
- Sąžinė užgraužė?- Sukrizeno, o aš krūptelėjau.- Gailiesi, kad buvai neištikima man, kai pradėjom bendrauti?- Atpažinau ironiją, kiek lengviau iškvėpiau.
- Tau nebuvo kilę klausimų, kodėl mūsų miesto vieno iš žymiausio milionieriaus pavardė gimininga manąjai? Ir kodėl kai Walkeris apsilankė pas mus nuovadoje jis norėjo su manimi pasikalbėti?
- Na ne, aš daug Walkerių pažįstu. Populiari pavardė ir tiek. O tada kai jis atavžiavo aš galvojau, kad tu jo giminaitė? Taip nėra?
Švelniai ranka suėmiau vaikino smakrą ir atsukau į save. Jis tikėjosi bučinio, o aš tariau:
- Jis mano vyras.
- Ka?- Pašaipiai nusijuokė.- Tavo juokeliai kažkokie nevykę, paskutiniu metu...
- Čia ne juokas.- Griežtai pertraukiau.- Jis mano buvęs vyras.
- Netikiu.- Pradėjo juoktis.- Tas Oskaras gal ir žąsinas, bet tikrai nevestu tokios mažvaikės kaip tu...
- Tu mane pažįsti daugiau nei du mėnesius ir net nepastebėjai žiedo, ant piršto?- Iškėliau plaštaką priešais vaikino veidą. Jo akyse dar mačiau dvejojimą.- Gerai. Tuoj įrodysiu.- Pradėjau knistis rankinuke ir radusi pasą atverčiau reikiamą puslapį.- Štai antspaudas.
- Negaliu patikėti... Kodėl man nieko nesakei?- Jo veidas apmirė lyg jis būtų didžiausią nuodėmę padaręs.
- Tu neklausei...
- Bet tu jau ir išsiskirti suspėjai...- Nustębęs spoksojo į dar vieną šalimais esantį antspaudą knygelėje.
- Taip.- Atsidusau ir atėmusi dokumentą sugrūdau į rankinuką.
- Tu bent supranti, kad jis mane nudės, jeigu sužinos, kad aš tave... dulkinu?- Denisas nusijuokė, bet dar vis kupinu baimės balsu.
- Jis žino. Taip pat, jegu jis nebūtų geriausias Harisono Fordo draugas, aš nebūčiau tavęs išsukusi nuo tau iškeltos bylos...
- Tu vaikų turi?- Skubiai šovė klausimą ir kiek baimingai įsistebeilijo į mano akis.
- Ne.- Nusijuokiau nesusilaikiusi.
- Tai kodėl tu tekėjai už dvidešimt metų vyresnio senio?!- Vos nesušuko.
- Tyliau...- Nejaukiai apsižvalgiau.- Nepatikėsi. Mylėjau bei buvau dėkinga už viską, ką jis padarė mano šeimai.
- Tu supranti, kad jis nieko gero nepadarė?- Rimtai paklausė visdar varstydamas žvilgsniu.- Nei mūsų miestui, nei tuo labiau tavo šeimai.
- Padarė. Tu jo nepažįsti...- Atsidusau.
- Tu net neįsivaizduoji, ką aš apie jį žinau.
- Baigiam. Nenoriu apie tai kalbėti.
- O aš noriu, kad žinotum...
- O aš nenoriu! Viskas.- Griežtai pertraukiau ir ištraukusi iš po kėdės dekį, susisukau į jį.
- Gerai. Kitą kartą pakalbėsim...- Atsiduso ir nusisuko į langą.- Aš tik vieno nesuprantu. Kodėl niekas nežinojo, kas buvo jo žmona? Pamenu... Buvo kažkada kažkoks straipsnis prieš du metus, bet po jo nieko daugiau...
- Nes mes taip susitarėm. Aš nenorėjau matyti idijotiškų žurnalistų straipsnių. Plius, Oskaras visų žurnalų redakcijų vadovus žino.
- Kaip manai, jis mylėjo tave?
- Denisai? Tau nedaėjo, ką aš pasakiau? Baigiam.
- O tu jį mylėjai?- Nudelbė žvilgsnį į planšetinį kompiuterį ant kelių.
- Klausyk...- Atsidususi suėmiau vaikiną už smakro.- Ne-ži-nau. - Pabučiavau į lūpas ir vėl susisukusi į dekį užmerkiau akis.
- Kaip galima nežinot.
- Rimtai? Tada pasakyk, ar myli mane, nes man iki šiol keista, ko taip spyriojais palikti Carly.
- N... nežinau.- Pakartojo spoksodamas pro langą.- Kodėl nenusiėmi žiedo?
- Am... Jis užstrigęs.- Ir vėl meluoju. Tikrai nežinojau, kaip įtikinamai argumentuoti. Jis lyg primena, nedaryti klaidų. Negaliu jo nusiimt.
- Tikrai?- Įtariai nužvelgė ir suėmęs mano ranką lengvai nuvilko auksinį žiedą.
- Aš tiesiog užmiršdavau tai padaryti...- Ėmiau teisintis. Denisas suspaudė mano riešą.
- Tu dar turi vilčių susitaikyti..?
- Ne. Tikrai ne. Tas žiedas tik durnas prisiminimas.
- Nuo šiol jokio melo.