Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 16

- Tai važiuojam pas tave?- Nusivylusiu balso tonu paklausiau ir taip aiškaus dalyko.
- Rimtai to klausi?- Pašaipiai nužvelgė.
- Supratau.
- Tiesiog puiku....- Sumurmėjo Liam tuo pačiu labiau paspausdamas greičio akseleratorių.
Kelias akimirkas tylėjau stebėdama, kaip keičiasi vaizdai už lango. Iš dalies gerai, kad vaikinai gyvena gana netoli vienas nuo kito.
- Liam?
- Ko?-Piktai atkirto.
- Mm... Kodėl ant manęs pyksti? Kad nenakvojau šiąnakt pas tave?
- Tu dabar būten to norėjai paklausti?
- Ne, bet išgirdus tavo balso toną, kitos mintys nekyla.
Vaikinas praignoravo žodžius ir po penkių minučių sustabdė automobilį prie daugiabučio, kuriame gyvena. Vos išsiropštėme iš automobilio, tylomis nužingsniavome link lifto.
Liftui užvėrus duris, toliau tvyravo tyla, iki kol Liam iš niekur nieko staigiai mane neprirėmė prie mažos patalpos sienos ir paspaudė raudoną įrenginio mygtuką ,,STOP''.
- Ką tu darai...?- Sutrikusi nepatikliai pažvelgiau į vaikino neįskaitomą veidą.
- Negaliu...
- Ko negali?-Pavarčiau akis, tikėdamasi eilinio moralo.
- Negaliu suprast, kodėl vos per savaitę taip stipriai prie tavęs prisirišau...- Po šių žodžių jo veidas artėjo link manųjų lūpų.- Nepraėjo nė dvidešimt keturios valandos, o man jau trūksta tavęs.
- Nejaugi.- Įrėmiau plaštakas į gana ištreniruotą krūtinę ir pašaipiai įsistebeilijau.
- Aš juk matau, kad tu nori manęs...- Beveik šnibždomis prabilo žvelgdamas iš aukštai, tokiu būdu slėgdamas mano protą labiau nei lifto žemos lubos.
- Tu manai, kad atsakysiau tau tą patį?- Nusijuokiau.- Nori pakartot Dylano patirtį prieš kelias dienas?
- Ne.
- Labai mėgsti komedijas.
- O tu dramas.- Tėškė pasipūtėlišką, bet gana skaudžią tiesą atspindintį faktą.- Nepatariu žaisti to vaikino jausmais.
- Na šiaip jau, apie tai kalbant... niekieno jausmais žaisti negalima, todėl tarp mūsų ir nieko nėra.
- O kodėl tu buvai pusnuogė?
- Dieve...- Nusijuokiau atlošusi galvą į metalines lubas.- Aš apsipyliau ir tuo metu ėjau persirengt.
- Neatrodė...
- Žinojai, kad tavo vaizduotė lakesnė už mano, kai nėra nei vyro, nei interneto, o noriu orgazmo?- Besijuokdama atsukau vaikiną, suėmusi jį už peties.
- Mhm...- Įsižeidęs ignoravo mano prisilietimą.
- Jis atvažiuos už dešimties minučių. Reik paskubėt.
- Tau reik nustot ožiuotis...
- Palauk...- Netikėtai atsisuko ir išsitraukė telefoną iš galinės kišenės.
- Kas...?
- Oskaras jau čia.
- Gal jis dar dešimt minučių palauks?- Nenoriai atlošiau galvą iš nepasitenkinimo.
- Tu juk pati supranti?, kad nuo jo nepabėgsi.
- Gerai...- Vangiai sumurmėjau ir atspaudžiau mygtuką ,,Stop''.
Pagaliau patekom į reikiamą koridorių, kuriame jau stovėjo mano didžiausia gyvenimo klaida.
- O štai kur jūs!- Gana linksma veido mina pasitiko mus Oskaras. Tas šlykščiai dirbtinas entuziazmas.
- Mhm...- Linktelėjau ir įėjau į butą, paskui Liam.
- Nejaugi nenudžiugai mane pamačiusi.
- Sakyti tiesą?
- Be abejo, meile.- Priėjęs apkabino per liemenį.
- Geriau jau giltinę pamatyčiau... patrauk rankas.- Grubiai atsitraukiau.
- Chlo, nepykdyk manęs. Brolyti, kur ir kada tu tą vištą radai?- Kreipėsi į Liam, kuris, kaip matau, vos nulaiko kumščius kišenėse.
- Ant tilto.
- Nejaugi.-Sarkastiškai nusijuokė.- Tu sugebi kažką daryti kažką rizikingo?
- Aš norėjau nusižudyti. Negi tavęs tai nė kiek nejaudina?- Beviltiškai atsikvėpiau. Akyse pamažu ėmė kauptis ašaros.
- Na vat pasakyk, Liam, kokia sveika mergina bėgtų nuo milionieriaus? Ji akivaizdžiai reikalauja dėmesio ir tik demonstratyviai maištauja. Tikras vaikas...
- Ji pabėgo, nes elgeisi su ja kaip su šiukšle. Ir taip- tu teisus. Tu vedei paauglę. Žinojai, kad nebus lengva.
- Oho kaip viskas progresuoja. Ar tu jau geriau žinai mūsų santuokos istoriją nei Chlo?
- Oskarai, aš noriu skyrybų.
- O aš noriu, kad visos mafijos man paklustų, deja vis kapojuos su tais supistais NY banditais.
- Prie ko čia?
- Na, mes abu kažko norime, bet ne viskas pildosi...- Oskaras lėtai vaikšto po butą akylai mane stebėdamas.