Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 2

- Gražus vaizdas, tiesa?- Jau buvo sutemę, matėsi naktinis Niujorkas, švelnus miesto brizas kutena skruostus. Turbūt dabar kokia trečia nakties.
- Nieko čia gražaus...- Nubraukiau viena ranka nuo skruosto tįstančią ašarą.
- Einam pas mane. Sušilsi... Patikėk, blogiau jau nebus, jeigu čia atėjai.
- Ech... tebunie.- Psigirdo artėjančių policijos ekipažų sirenos.
- Paskubėkime.- Apsižvalgęs pakėlė mane nuo žemės.
- Ką? Kodėl..?- Nieko nesupratusi taip pat apsižvalgiau.
- Nori, kad tave į psichuškę uždarytų?- Čiupo mane už skaudančio riešo ir bėgte nusitempė paskui. Nesipriešinau, vistiek neturiu kur eiti.
<...>
- Kuo tu vardu?- Beklausdamas apglėbė mano nuogus pečius kaip kiekvienam dželtenmenui pridera. Grubiai atitraukiau vaikino rankas.
- Neliesk manęs.- Sukilo šlykštūs prisiminimai.- Aš Chlo.
- Tu nori man uždrausti tau padėti?- Nusijuokė ir nerūpestingai perbraukė plaukus, pataisydamas užkritusią plaukų stuogą ant kaktos.
- Nesivargink. Neverta kelt seną nuorūką, kai gali pasiimti naują cigaretę.
- Oho, dar žemiau Pragaro kritusios savivertės neregėjau.- Vaikinas vėl nejučia mane apglėbė. Norėjau vėl atšiauriai atsitraukti, bet jis mane tvirtai prispaudė.- Malonu susipažinti.
- O man nelabai.- Atstūmiau vaikiną šalin, vos pajutau, jog jis atsipalaidavo ir pamanė, kad užmiršau jo ranką.
Kokią valandą mes ėjom tyloje, kol pasiekėme dvylikos aukštų daugiabutį.
- Tau pasisekė. Aš gyvenu dvyliktame aukšte ir man priklauso stogas.- Bandė šmaikštauti.
- Baik būti žavus, nes mane tuoj suvimdys...- Sudraikyti rudi plaukai ir nuoširdi, akinančiai balta, šypsena, taip šildanti sielą. Kodėl tai taip veikia merginas?
Mes liftu pakilome į dvyliktą aukštą ir Liam mane įleido. Butas nedidelis, bet gana jaukus. Matyt, vaikinas čia gyvena jau gana seniai. Jis trijų kambarių. Du miegamieji, didelė svetainė sujungta su virtuve, ir tualetas su dušu. Jaučiuosi kaip gyvenimo sutryptas, benamis katinėlis, kurį priglaudė iš gailesčio.
- Pas tave gera.
- Manau, tu nori susitvarkyti, tai užleisiu tau šį kambarį. Tiks?- Jis įleido mane į nedidelę patalpą.
- Tau spręst, ne mano apartamentai.- Abejingai gūžtelėjau pečiais. Greičiausiai čia kažkada gyveno mergina, nes rausvos sienos bei didelis veidrodis priminė barbių namelį. Kitoje lovos pusėje, beveik visą sieną užimantis, langas. Pro jį matosi tobulas vaizdas - niekada nemiegantis miestas. Viskas keista. Per daug tobula. Jaučiu blogai man baigsis.- Ačiū turbūt...
Nusiprausiau duše, apsiviniojau rankšluosčiu ir supratau, jog neturiu jokių rūbų, todėl turėjau vienu rankšluosčiu prisidengus eiti per visą butą, kad patekčiau į reikiamą kambarį. Deja, dar blogai pažinojau šias patalpas, todėl kai pravėriau duris nustebau. Prieš mane beveik nuogas stovėjo Liam. Aš nerūpestingai nužvelgiau jo ištreniruotą kūną ir kai per vėlai tai suvokiau, greitai užtrenkiau duris. Plojau delnu sau į kaktą. Idijotė.
- Sorry, aš supainiojau kambarius...- Per duris tariau. Tuomet Liam išėjo jau apsirengęs. Pasirodo jis gali būti ne tik žavus...
- Supainiojai?-Paslaptingai šyptelėjo.- Mano buto kambarius? Ko ieškai?
- Aš tik norėjau paklausti... aaa...- Aš net nepasijaučiau susigėdusi, bet vistiek sugebėjau užmiršti, ko norėjau paklaust.
- Manau, tu ieškojai rūbų.- Jo žvilgsnis akivaizdžiai buvo įsitikinęs, jog sutrikau.
- A...taip. Beje, man nusišikt ar tu nuogas, ar ne.
- Keistai nuskabėjo ar ne?-Draugiškai sukrizeno.- Einam duosiu savo marškinius.- Nusivaipė.
- Pala, taigi tam kambary, kur aš šiąnakt miegosiu, turėtų kažkas būti iš moteriškų rūbų...
- Ten nieko nėra. Kodėl tu nusprendei, kad ten kažkada buvo mergina?- Kilstelėjo antakį.
- Na, nes kambarys rausvas, su veidrodžiu...
- Ah.... Taip.- Sukrizeno.- Aš buvau gėjus.- Bekalbėdamas jis man atnešė juodus marškinius ir kažkokias kelnes, o aš visai pasimetusi, išpūtusi akis negalėjau patikėti vaikino žodžiais.
- Ką..?- Mano veide pazirodė pasišlykštėjimas.
- Juokauju.- Nusijuokė iš mano reakcijos.-Eik apsirenk, o tada pakalbėsim. Nori arbatos?
- Daryk, jei tau taip bus paprasčiau mane prakalbinti.
Po kelių minučių buvau jau apsivilkusi. Jo rūbai man buvo aiškiai per dideli, bet neėmiau to į galvą. Nupėdinau į virtuvę, ten manęs jau laukė lengvai garuojanti arbata.
- Tau tinka.- Nusišaipė Liam.
-Turi iškrypusį skonį...-Sumurmėjau pasibjaurėjusi savo išvaizda ir juokeliu. Atsisėdau prie stalo ir gurkštelėjau karštos arbatos, pajaučiau kaip šiluma pasklinda po visą kūną, oda maloniai pašiurpo.
- Papasakosi, ko sugėbėjai prisidirbt?
- Ne, bet kaip suprantu, tu nuo manes ne atstosi.
- Pradėk, įdėmiai klausau.- Suraukė rimtą veido išraišką.
- Ir nuo ko gi man pradėti?- Šiek tiek šyptelėjau ir pavėliau savo palaidas garbanas.
- Nuo kažko gero.
- Ooo...Tuomet grįžkime dvejus metus atgal.