Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 47

- Aš tavęs net nesiruošiu klausyti...- Greitu žingsniu ėjau link nuovados rūbinės, kad tik nustotų persekioti Denisas.
- Mes dar nebaigėm!
- Viskas!- Staigiai atsigręžusi į vaikiną sustojau, o šis vos neatsitrenkė.- Baik. Pamiršk jį. Jis man niekas.- Gėdingai melavau.
- Tada kodėl, tas NIEKAS gyvena tavo bute?
- Visų pirma- jis negyvena, o tik vienai nakčiai pasiliko. Antra- tas NIEKAS, prie viso to, yra mano likimo draugas. O trečia- tu turi Carly ir jei kažkas nepatinka gali varyt į visas keturias puses.- Priglaudžiau delną prie vis dar įsiutusio vaikino veido ir ironiškai nusišypsojau.
- Tu tikrai manai, kad jeigu aš būsiu tik su tavimi ir mes pradėsim gyvent kaip tikra pora, tai bus viskas kaip buvo? Tikrai to nori? Nori viskuo nusivilti?
- Visgi geriau nei jaustis kekše.- Iškošiau piktai.
- Tada tebunie tos dvi savaitės Maskvoje tokios. Aš išsiskirsiu su Carly. Po kelionės padarysim išvadas.- Suburbėjo ir gana grubiai atitraukęs mano plaštaką pasuko savo keliu.
- Ar tu rimtai?- Sušukau jam benueinant, bet šis tik atsainiai mostelėjo ranka, net neatsigręžęs.
Ką galiu pasakyti? Tikras vyras. Nelabai varginausi dėl šitų pykčių. Viena leptelėjo- kitą padarė. Netikiu nė vienu jo ištartu žodžiu.
Oskaras. Štai kas mano galvoje pastaruoju metu. Nežinau, kokie santykiai tarp Liam ir Oskaru, bet visos aplinkybės verčia mane galvoti apie blogiausią situaciją. Tos žaizdos ant Liam kūno ir keistos užuominos apie brolį. Visa tai man labai nepatinka.
Po dieninės pamainos Helen mane išleido anksčiau ir aš tiesiausiu keliu nuvažiavau pas Oskarą. Jokių kamščių ir kvailų šviesoforų, pusvalandis kelio ir aš jau vietoje. Būt patruliu labai netgi paranku. Na bent jau tol, kol niekas neprikiša nagų ir nepaskundžia.
Sustojau prie milžiniškų vartų. Mano džiaugsmui, raktai nuo jų iki šiol pas mane, todėl po kelių akimirkų drąsiai vingiuota gatve nuvažiavau iki pačio namo. Kieme darbavosi du kiemsargiai, kurie pakėlę galvas gerokai nustebo ir kiek abstulbę mostelėjo laisva nuo kastuvų ranka. Moderno stilius primena tobulą gyvenimą, kurį, prapisau, tiesiogine to žodžio prasme. Paaukojau tvarkingą ir dorovingą gyvenimą, tam, kad išsiskirčiau su šio Rojaus savininku. Nesigailiu. Spustelėjau plačių durų skambutį ir duris atidarė pažįstama namų tvarkytoje.
- Laba diena, panele Walker.
- Labas Felicija. Kur Oskaras?- Įsiveržusi vidun irzliai dėbtelėjau į apvalių formų trisdešimtmetę. Niekada jos nemėgau, nes nujaučiau, jog Oskaras ją reguliariai dulkina.
- Jis savo kabinete. Dabar turi susitikimą. Gal arbatos?
- Juodos kavos.
- Atnešiu į svetainę.
Apžvelgiau modernią patalpą, norėdama atgaminti atmintį. Grindys padengtos balta kilimine danga. Vidury svetainės nuolydis laipteliais link ratu sudėliotų, tamsiai rudo atspalvio fotelių su raudonomis pagalvėlėmis. Priešais baras perpildytas prabangaus alkoholio, kiek dešiniau plačios durys vedančios į Oskaro kabinetą, o po jo seka portugalų dizainerio suprojektuotas židinys. Kairėje pusėje nuo žalsvai apšviesto baro nedidelis koridorius vedantis į didelę virtuvę, tualetą, vonios kambarį ir du miegamuosius. Namas vieno aukšto, tačiau labai plačiai išsidėstęs.
Sustingusi stypsojau ir mąsčiau, jog Oskarui tinka toks gyvenimo būdas. Gyvenimas be manęs. Pasukau link vonios kambario. Pravėriau vieną iš daugėlio spintelių. Visi kremai, kosmetika ir kvepalai net nepaliesti. Matyt, jis dar tikisi, kad grįšiu. Šituo mėšlu niekada ir nesinaudojau. Tik kolekcionavau, nes pastoviai, bet kokia proga gaudavau dovanų.
Įdomu, kam aš jam reikalinga. Nors, kodėl aš taip manau? Juk jis gana lengvai leidosi pasiunčiamas, per daug nesidraskė dėl skyrybų, kas buvo visai nepriimtina jo būdui. Greičiausiai susirado nauja madama ar tą pačią Feliciją ir dabar viena iš jų naudojasi kadaise buvusiomis mano kosmetikos priemonėmis.
Kai susimąstau, suprantu, kad buvau Oskarui patogi žmona. Beveik nieko neprašo, jauna, buka ir lengvai kontroliuojama, nes neturi kuo pasikliauti ar pas ką pasprukti. Manipuliuodamas neleido man gauti aukštąjį išsilavinimą, išgydė smegenėles ir priklausomybę, kad nepridaryčiau progos prisiknisti žurnalistams, uždarė rūmuose, o pats važinėdavo į visokias komandiruotes ir dulkino visas patikusias asmenybes. Ir, po galais, pykt ant jo negaliu, nes jis mane išgelbėjo iš skurdo, depresijos, atstojo man tėvo autoritetą. Juk jei ne jis būčiau valkata.
Grįžusi į svetainė nespėjau įsitaisyti fotelyje bei paragauti kavos, kai iš kambario pasirodė mano buvęs vyras ir... Harisonas Fordas?
- Štai ir mano žmona.- Oskaro veidas nušvito pasididžiavimu, o jo draugas ganėtinai atvirai mane nužiūrėjęs nusišypsojo. Kodėl visi jie tokie ištvirkę?
- Buvusi.- Pabrėžiau, atšiauriai dėbtelėjusi.
- Mieloji, galiu tave pasigrobt kelioms akimirkoms?- Paslaptingai šyptelėjo.- Hari, luktelėk minutėlę.- Nusivesdamas mane į virtuvę dar spėjo atsigręžti į savo draugą.
- Ko tau?- Suburbėjusi akimirksniu atsitraukiau nuo Oskaro.
- Aš ką tik su Harisonu aptarinėjau reikalą apie tavo komisarą.
- Ir kaip?
- Amm...- Nejaukiai pasikasė sprandą.
- Viskas aišku. Kaip visada reiks viską daryti pačiai.- Atsidususi išsileidau garbanas, prasegiau marškinius iki liemenėlės ribų, pasitaisiau ženklelį ir užtikrintu žingsniu pasukau link svetainės.
- Nedaryk kvailysčių.- Susiraukęs skubiai sučiupo mane už alkūnės ir atgręžė į save.- Jeigu aš jo neįkalbėjau, tai tau tuo labiau nepavyks.- Pašaipiai dėbtelėjo į mano pilkas akis.- Negalvok, kad jis toks pat metgišius kaip aš. Gal aš ir sekso simbolis Amerikoj, bet tai nereiškia, kad visi mano draugai turi tokių pat savybių...- Tryško arogancija.
- Dieve, nejuokink...- Nusišaipiau.- Visi jūs vienodo mąstymo, o išvaizda tik bonusas jaunoms kekšėms.
- Jis turi žmoną.- Rimčiau dėbtelėjo į mane.
- Pas tave irgi buvo. Pasikliauk patirtim- man nebus sunku jį išvest iš santuokos kelio. Plius, puikiai mačiau, kaip mane žvilgsniu nurenginėjo...
- Net nebandyk prapist tų milijonų, kuriuos sukišau į mūsų miesto geriausių seksologų šiknas, kad tave išgydytų.
- Vėlu. Kai viską sutvarkysiu, turėsim apie dar kai ką rimtai pasikalbėti.- Sumurmėjau ir atsitraukiau nuo Oskaro.- Na ką? Gal kavos?- Meiliai šyptelėjau ir palikusi virtuvėje verdantį verslininką, su virtuvėje besisukiojančia Feliciją. Nusileidusi laipteliais įsitaisiau prie pat Hario.
Jo plaukai jau pradėję žilti, o kaktą puošia kelios raukšlės, bylojančios jo prasidėjusi keturiasdešimtmetį.
- Visada norėjau su jumis artimiau susipažinti...- Grakščiai plaštaka nurodė į fotelį, kad įsitaisyčiau prie pat.
- Aš apie jus labai daug girdėjau. Kiek žinau jūs turite labai mielą sūnų Liam ar ne?
- Taip... Jis labai panašus į mane, tik paveldėjo iš motinos begalinį drovumą.
- Pastebėjau...- Tą akimirką taip norėjau juoktis.- Beje, man teko su juo bendrauti, tik mūsų pažintis truputį pasibaigė... Na nelabai gražiai...- Koketuodama nekaltai pirštų galiukais perbraukiau per prasegtos medžiagos kraštą ties krūtine, kiek labiau atidengdama dešinį raktikaulį.
- Na taip. Kaip tik rytoj pradėsim aptarinėti teisminius reikalus su advokatais, kad tą šūdžių, berods... Denisą Stern lašalintų.- Įsitempiau, nesuvokdama ar turėčiau tai suprast tiesiogiai.- Nepergyvenkite, turiu omenį kalėjimą.- Nusijuokė vyriškis pamatęs mano nepatiklias akis.
- Aš kaip tik labai norėjau su jumis tai aptarti.- Meiliai nusišypsojau lengviau iškvėpusi.- Gal galėtumėme kaip nors sutarti ir jūs užmirštumėte tą nevykusi konfliktą?
- Aš seniai jį noriu sumaišyti su mėšlu ir ne tik dėl to įvykio itališkame restorane.
-Nejaugi jis dar kažkuo nusidėjo?
- Jis mentas, negi manot, kad aš apskritai juod galiu perbešt?- Piktdžiugiškai nusijuokė.- Bet jį ypatingai noriu sunaikint, vos jis tapo artimesniu vyriausiajam komisariatui. Ambicingas ir toks teisinguolis, kad net vemt verčia. Brovėsi per visas galvas, traiškė neteisingumą ir visą įmanomą blatą. Dabar daugeliui mūsų, turiu omenį, tokius kaip aš, jūsų buvęs vyras... apsunkino egzistavimą NY. Padla bandė mane ir užsodinti, ir pakišti, kad mane susemtų. Beje, jo tėvas siekia to paties, o aš tik suku savo verslą. Joks sėkmingas verslas neprasideda nuo švarių pinigų. Tai neįmanoma, o jie nori paneigt šią aksiomą ir nuodyja turtuomenę. Gerai, kad tam Denisui dar neduoda prisikasti iki prokuratūros...
- Na, bet gal jis nėra toks piktybinis. Juk jo darbas- vykdyti teisingumą...
- Atleiskite, panele, kad ir kokia miela jūs man būtumėte ir ką man bepasiūlytumėte- Denisą reikia pasodinti, kol ne vėlu.- Kiek pikčiau atkirto.
- Na bet žiūrėkite...- Patogiau įsitaisiau ir labiau atsisukau kūnu į vyriškį.-...aš jūsų nestabdau sutraiškyti Stern. Aš tik prašau jam atleisti tą vieną, nevykusią situaciją restorane. Juk puikiai žinau, kad surasite dar ne vieną būdą, kaip suvystyti pareigūną, todėl... Galbūt Liam pats užkliuvo ir parkrito..?- Seksualiai palinkau link vyriškio, dėl ko dar labiau atsidengė krūtinė.
- Hm...- Lengvabūdiškai nusišypsojo.
- Abejoju, kad tai ką galiu pasiūlyti, jūs to lengvai atsisakysite.- Prislinkau visai arti vyriškio ir švelniai ranka pataisiau kaklaraiščio mazgą.
- O ką jus galite pasiūlyti?- Susidomėjęs mano prasegtu turiniu nusišypsojo.
- Kai ką labai intymaus...
- Duokite savo kantaktus, aš nusiųsiu adresą.- O jis palūžo greičiau nei aš tikėjausi.
- Ar tai reiškia, kad mes radome kompromisą?- Nusišypsojusi atsitraukiau lyg niekur nieko.- Kaip galite man sutrikti pasitikėjimą jumis?- Padaviau savo vizitinę kortelę bei ėmiau lydėti svečią iki durų.
- Aš nelaužau susitarimų, galite paklausti Oskaro. Bet jei norite, galiu pasirašyti popierių, jog tiek aš, tiek mano sūnus neturime pretenzijų Denisui Stern... kolkas.
- Būčiau be galo dėkinga.- Žaviai mirktelėjau ir dėkingai priglaudžiau delną prie jo krūtinės.
- Iki pasimatymo.
Vos uždariau tas prakeiktas duris, sunkiai iškvėpiau ir daugmaž patenkinta rezultatu pasukau atgal į virtuvę.
- Spėk, kas beveik viską sutvarkė?
- Netgi žinau, kaip.- Irzliai suburbėjo ir įsipylė stiklinę vandens.
- Na čia jau ne tavo reikalas.- Nusivaipiau ir išplėšusi stiklinę Oskarui iš rankų bei gurkštelėjau.- O dabar prie reikalo. Kas darosi su Liam?
- O kas su juo darosi?- Nustebo.
- Neapsimetinėk. Kada paskutinį kartą jūs matėtės?
- Net nelabai pamenu... Gal maždaug prieš... Prieš penkias dienas. O ką?
- Kokiu tikslu?
- Jam reikėjo pinigų.
- Kodėl?
- Kas čia per tardymai..?- Nieko nesuprasdamas susiraukė.
- Atsakyk.
- Jis normaliai nepaaiškino. Minėjo, kad nori sukt savo biznį.
- Ir tu nieko negalvodamas davei pinigų?- Pašaipiai nusijuokiau.- Tai nepanašu į tave. Nuo kada tu nesigilini, kur teka tavo lėšos?
- Jis mano brolis ir mes pastaruoju metu spėjom susitaikyti. Nenorėjau jam vėl kurti taisyklių ir pyktis...
- Vėl? Paaiškink, jau kažkada buvo tokie dalykai?
- Na taip, visai neseniai, mes po to karto taip susiriejom, kad teko mano apsaugai jį raminti.
- Tai va, iš kur tos mėlynės...
- Ką?
- Ne nieko. Kiek davei?
- Pinigų?
- Nu nečiulpt gi.
- Baik elgtis, kaip kekšė.- Griežtai atkirto.- Draskosi čia...- Burbėjo.
- Kokia išauklėjai, tokia ir esu...- Šyptelėjau.
- Dešim tūkstančių žalių.
- Dabar pasakyk man. Tu durnas?
- Nesupratau?
- Kokio velnio tu patikėjai? Pats gi puikiai žinai, kad su tokia suma mūsų mieste neprasisuksi.
- Po velnių...- Vaidybiškai ranka patrynė akis.- Aš tikrai to nežinojau.
- Baik vaipytis.- Pykau.
- Tu supranti, kad man tai kapeikos? Nors su kuo aš kalbu... Iš matematikos juk vos patenkinamą pažymį turėjai.
- Kur tavo protas buvo, tada, kai jo realiai reikėjo? Negi tu nepargyveni, kur Liam veliasi? Negi tau net neįdomu?
- Klausyk, jis suaugęs vyras, tegu daro ką nori. Aš jam ne mama, kad į pakaušį dūsaučiau.
- Tu supranti, kad jam psichologiškai sunku?
- Ir ką man daryti?
- Užsidėt puodą ant pražilusios galvos ir lakstyt per lietų... 
- Apmokėti psichūškę? Nors blemba po to žinios pasklis... ką pagalvos Garcie..?- Rimtai susimąstė.
- Tave tik tai dabar vargina?! Tavo brolis panašu įklimpo ir labai giliai, galbūt jam net gresia pavojus gyvybei, o tau rūpi tik sušikta reputacija?- Įniršau.- Liam buvo teisus- tu Gaidys!- Pagriebusi nuo stalo puspilnę stiklinę ir išpyliau jos turinį buvusiam vyrui į snukį.- Pabusk!
Nieko nelaukusi pasišalinau, sėdau ant motociklo, susitvarkiau apsaugas ir visu greičiu roviau iš šitos prakeiktos vietos. Užkniso. Visu greičiu lėkiau greitkeliu ir vis keičiau pavaras. Viršijau reikalavimus, bet taip norėjau išlieti pyktį, kad kūnas savaime elgėsi neteisingai.
Buvau susitarusi susitikti su Audra. Vėl buvome toje apleistoje apskrities kavinukėje, kur tiek daug vyksta nereikšmingų dalykų, kurie tiek daug pasako apie mane supančius žmones.
- Kaip sekasi?- Sukluso juodaplaukė ir gurkštelėjo puodelį kapučino kavos.
- Normaliai.- Kiek sunkiai iškvėpiau ir sugrūdau rankas į tamsiai mėlynų kelnių kišenes.
- Girdėjau greitai skrisi atostogauti?- Šmaikščiai kilstelėjo antakius mergina.
- Jo, tik ne prie jūros, o prie rusų valdžios.- Nusijuokiau ir rankomis kišenėje užčiuopiau metaliuką. Ištraukiau jį ant stalo. Kulka. Vėl. Kaip aš jos dar nepamečiau?
- Kas tai?- Susidomėjo.
- Paskutinis dalykas, kurį turiu nuo žmogaus, kurio išsiilgau... tik su juo galėjau atitolti nuo viso šūdo.