Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 59

Nerangiais judesiais apsivijau vaikino kaklą, negalėdama patikėti, jog vėl tai darau. Taip pat grubiai prigludau prie jo švelnių lūpų, o bučinius lydėjo gaivalingi atodūsiai, lyg po kardio treniruotės. Vaikino kvėpavimas tapo gilus, aistringas. Pajutau mėtų skonį, bylojantį, jog vaikinas visai neseniai prausėsi. Jis grubiai užsikėlė mane ant juosmens ir nusinešė į artimiausią patalpą. Akies keliais trumpais mirktelėjimais išvydau baltą lyg sniegas virtuvėę su sienoje įtaisytu dirbtinu židiniu. Aleksandras pasodino mane ant marmurinio stalo, spėjęs atžagaria plaštaka nubraukti trukdančią staltiesę, kuri paskui save nusitempė ir stiklinę vazą. Ši nukritusi sudužo į šipulius ant tokių pat baltų plytelių. Net nekrūptelėjusi toliau čiulpiau vaikino minkštas lūpas, o šis akimirkai atsitraukęs nusivilko juodus sportinius marškinėlius. Pirštų galiukais braukiau per jo raštuotą krūtinę, iki kol jis mane užgulė ir tęsė bučinius ant smakro, kaklo, raktikaulių... Rankomis aptikęs baltų marškinėlių atlapus apačioje grubiai juos kilstelėjo ir nuvilko net neatsegęs sagų. Buvo taip gera jausti jo aistra degančius prisilietimus ir drėgnus bučinius. Glosčiau vaikino suveltą galvą, kaskart lengvai timptelėdama plaukus už galiukų, kai jis prikąsdavo mano krūtinės odą. Aleksandras ilgai netrukus atrišo treninginių kelnių raištelius, o aš tuo tarpu nusivilkau savąsias.
- Fuck... luktelėk.- Jis skubiai kažkur nubėgo ir po minutės grįžo supakeliu. Tuomet prisitraukęs mane arčiau už šlaunų įgyvendino taip ilgai lauktą aistros aktą. Sienas pasiekė mūsų tylios dejonės, rankų pirštai susikryžmino, o aš kilstelėjusi nugarą prigludau prie vaikino įsitempusios krūtinės ir vėl apglėbiau kaklą. Šis dar labiau prisispaudė ir viena ranka laikydamas mane už šlaunies ir išlaikydamas tempą, kita ranka atsegė liemenėlę ir ją nerangiai nuvilkęs sviedė sau už nugaros...
- Wow...kokios aistros...- Pasigirdo tylus krizenimas.- Baik ją krušt ir eik prie reikalo...- Nusijuokė netikėtai į patalpą įėjęs Peilis ir beveik nenustebęs esama situacija, nusviedė liemenėlę atgal, į mane. Aš krūptelėjau ir vietoj to, kad bent kiek susigėsčiau, viduje įniršau. Šis lengvabūdiškai užsidegė burnoje prikąstą cigaretę, nei kiek nedvejodamas priėjo bei atsisėdo prie stalo, ant kurio mylėjomės. Tą akimirką aš, po velnių, prakeikiau mintyse Peilį, tuo pačiu realybėje prisidengdama nuogą krūtinę Bogdos juoda maikute.
- Ja že tebe skazal- ne vmešivaisia*.- Kažką suurzgėjo Aleksandras draugui ir nuo manęs skubiai atsitraukęs nervingai užsivilko kelnes. Tuo tarpu, aš nušokau nuo stalo ir susiradusi savo rūbus bei bet kaip juos užsimetusi, kad bent truputį prisidengčiau nuogumą, taip pat atsisėdau prie stalo, priešais svečią.
- Nagi nagi...- Lengvai nusijuokė randuotasis ir išpūtęs dūmus nužvelgė mane.- Papasakok, kam iš tikrųjų ją pasikvietei...- Jis tiesiog mėgavosi, tuo, kad aš skęstu nejaukumo ir neapykanyos lagūnoj.
- Juk, fucking, prašiau tavęs atvažiuoti po pietų!- Įniršo Bogda ir nervingai persibraukė suveltus plaukus tatuiruota ranka.
- Atleisk, kad mano reikalai išsisprendė greičiau nei tu tikėjaisi.- Peilis neatitraukdamas gudraus žvilksnio, toliau ramiai dūmyjo nuodus.- O tu, kaip matau, ne tik man meluoji...
- Kas čia vyksta?- Kiek pikčiau ir aš įsiterpiau.
- Na nesidrovėk, Bogda, kalbėk.- Sukikeno niekšas, mane praignoravęs, o Aleksandras pusnuogis stovyniavo atsirėmęs nugara į šaldytuvą ir kažką rimtai mąstė.
- Niekas nevyksta.
- Na kaip gi?- Nustebo Peilis ir su pasitenkinimu tęsė.- O kas sakė, kad tik pasikalbės su kalyte, o dabar ką tik ją iškrušo?!- Atsistojęs priėjo prie draugo bei iš jo ramios ir patenkintos intonacijos, tonas peraugo į įniršio perpildytą panieką.
- Nedrįsk man skaityti moralo!- Sužaibavęs žvilgsniu atkirto mėlynakis, o jo raumenys įtempė nuogą krūtinę, išsišoko venos ant kaklo.
- Peili, gali nesistengti...-Irzliai nusivaipiau.- Jis vis tiek per bukas, kad tave išgirstų. Iš patirties sakau...- Nusijuokiau ir apsivilkau atsegtus marškinius. Tuomet aptikau, jog dvi jų sagos išplėštos.
- Matai?- Nurodė į mane ranka Peilis, lyg radęs mano didžiausią nuodėmę.- Tu juk supranti, kad ja pasitikėt negalima?- Jis specialiai kalbėjo man aiškia kalba.- Keičia nuomones kaip kojines.
- Kur motyvai..?- Piktai įsistebeilijo ir vos girdimai sumurmėjo mėlynakis suirzusiam korežui, tuo pačiu pykdamas ant manęs.
- Gerai!- Dramatiškai atsitraukė Peilis ir priėjęs atsirėmė kumščiais į stalą, grėsmingai palinkdamas prie manęs.- Atiduok ginklą.
- Jis koridoriuje...- Suburbėjau.- Pasiimk pats.
- Eik tiktais.- Griežtai pakartojo, o Aleksandras tuo metu pradėjo rinkti vazos šukes nuo grindų, kažką rimtai mąstydamas.
Užsimoviau kelnes ir pasukau į koridorių. Man iš paskos vilkosi Peilis ir vos aš ruošiausi pasilenkti link kuprinės, šis grubiai sučiupęs mane už alkūnės atsuko į save ir suėmęs už sprando prispaudė prie sienos. Kodėl jis taip mėgsta smaugti?
- Ką darai?!- Sušnypščiau piktai, o jo akys degė neapykanta.
- Tu nesupranti, kur lendi, durne. Negalvok, kad Bogda tave nuo visko apsaugos. Tas dundukas nesuvokia, jog tavim pasitikėt negalima...
- Galėtum tiesiog padėkoti, kad pridengiau, kai jusų vos už uodegų neprispaudė, ir atsiknisti. Man pakaktų. Visai neprašau su manimi draugauti... Jei ne aš- dabar sėdėtum cypėj.- Nepabūgusi atkirtau.
- Jeigu tu manai, kad leisiu jam susitikinėti su tavimi akis į aky- gali net nesvaigti.- Grubiai paleidęs mano kaklą, pats drastiškais judesiais pasigriebė ginklą ir grįžo į virtuvę. Nusekiau jam iš paskos. Čia jau stovėjo trys puodeliai kavos. Visi susėdom prie stalo, Aleksandrui iš dešinės- aš, o jam iš kairės- tas idijotas.
- Negerk.- Priešais akylai mane stebėdamas Peilis už rankos sustabdė Bogdą, kai šis prigludo lūpomis prie puodelio ir nusidegino lūpą.- Kava gali būti užnuodyta.
- Uhh...- Įvykių auka pasitrynė nusvilusią odą, po inteligentiškais ūsiukais.
- Tu rimtai?- Nusivaipiusi nusijuokiau.- Aš į virtuvę atėjau vėliau nei tu..!
- Apsiraminkit! Aš tą kavą gaminau.- Neištvėręs, nutraukė mūsų ginčo pradžią Aleksandras.- Chlo, yra rimtas reikalas ir man reikia tavo pagalbos. Man visai ne iki jūsų ginčų.
- Taip, nes tu niekam nereikalinga kalė ir tave prarasti negaila...- Ramiai ir pašaipiai papildė Peilis.- Juk tu, kvailele, pati velies į mūsų reikalus.
- Zatknis, Nož!**- Griežtai atkirto Bogda.- Žodžiu, tu juk dabar su Denisu Stern gyveni?
- Taip, ir kas iš to?- Kodėl jie visuomet užsimena vienas apie kitą?
- Turiu labai didelį prašymą. Stebėk tą nevykusį komisarą, ką jis žino apie mane... Kai Karolina grįš iš Milano, ji perves didelę sumą Maskvos generolui ir visas šitas šūdas pasibaigs. Dėkui Dievui, jog gyvenu korupcijos sostinėj... bet kolkas, aš turiu slapstytis. Neduok dieve, mane suras...- Atsiduso.- Jeigu mane suras, aš sėsiu ilgam ir jokie pinigai nepadės. Manęs iki to laiko neturi surasti, jei ką sužinosi akimirksniu praneši.
- O čia ne mano problemos. Tau reikia- tu ir viską aiškinkis.- Rimtai atkirtau ir dalykiškai sukryžminau rankas ties krūtine.
- Tu rimtai?- Suirzo.
- Aš tau juk sakiau, kad ji- Kalė...- Vėl prabilo Peilis.
- Užsikišk. Ne su tavimi kalbu.- Atkiro Aleksandras, neatitraukės nuo manęs žvilgsnio.- Prašau.
- Aš pagalvosiu.- Kiek nejaukiai pasimuisčiau vietoje. Aš nežinau ar galėsiu taip pasielgti su Denisu, nors kita vertus, aš ir taip jį jau išdaviau.
- Tuomet aš atsitraukiu. Atsibodo tave dengti, kai tu pats save ant padėklo pasiteikinkaip paskerstas paršiukas tiek farams, tiek pats žinai kam... Čia jokių slaptaviečių nepriieškosi, jei ir toliau pasitikėsi kalėm...- Burbėdamas atsitraukė nuo stalo Peilis ir išėjo laukan.
- Kaip jis mane užpisa...- Atsiduso Aleksandras pasitrynęs pirštais pavargusias akis.
- Aš tuoj grįšiu.- Išgėriau jau kiek atvėsusią kavą ir nelaukusi Aleksandro priekaištų išbėgau laukan.
Čia jau ant krosinio motociklo sėdėjo Peilis ir jį užvedęs po truputį baigė rūkyti cigaretę. Aš pusnuogė ir bet kaip užsimovusi sportbačius pribėgau prie vaikino. Kadangi jau rudens pradžia ir gana vėsu, kalbėjau susigūžusi:
- Ko šakojies?- Išėmiau iš jo randuotų lūpų cigaretę ir pati trūktelėjau dūmą, laukdama atsakymo. Jo akyse šmėstelėjo nuostaba mano įžūlumu.
- Atsiknisk.- Suurzgė.
- Klausyk. Aš nekenčiu Bogdos, tu nekenti manęs ir taip toliau... Bet man nusišikt ant savo kaprizų ir aš neišsipisinėju.
- Tu nekenti Bogdos?- Siusdamas ir pašaipiai išsišiepęs vos tvardėsi.- Nori patarimo? Mum gali meluot kiek nori, bet prieš lendant į purvinus reikalus susitvarkyk galvą.- Sušvokštė paralyžuotu iš pykčio veidu ir susikišęs plaštakas į kelnių kišenes, visdar sedėdamas ant motociklo.
- Tu vienintelis likęs jo draugas, kuris gali jam padėti...- Susivaldžiau nesureagavusi į Peilio emocinius pliūpsnius.
- Ką tu žinai?- Atkirto.- Atskrido mėsčionka iš Rojaus į Pragarą ir bandai Dieviškus dėsnius čia pamatyti?! Suprask, čia ne Amerika. Visiem nusišikt, ką galvoji, o apie draugystę, čia visai kitoks supratimas. Jei manai, kad atsisakau Bogdai padėti..!
- Tu pats sakei, kad atsitrauki.- Pertraukiau ramiai išpūtusi dūmus ir dėbsojau jam į ispūdtas akis. Karčiai nuryjau įžeidimus.
- Tai nereiškia, kad aš jo nedengsiu! Aš tik parodžiau savo poziciją, kad atsisakau dirbti su tavimi. Tu eilinė kalė, nevaldanti liežuvio nei gyvenime, nei lovoje. Žinau tokias. Jeigu Bogda pasirinko tave, tai nereiškia, kad jam patinki ar jis tave myli. Nesvaik ir susirask gyvenimo prasmę, o ne lakstyk paskui kiekvieną nusususį manipuliatorių. Bet jeigu jis jau taip nori, tebūnie, aš jo nuomonę užstosiu, kad ir kokią didėlę klaidą jis būtų padaręs.
- Tai tuomet susiimk ir baik isterikuot kaip nėščia boba! Nu nemėgstam mes vienas kito, tai ką? Dabar žeminsim ir snukiais vienas kitą į mėšlą baksnosim? Suimk save į rankas.- Piktai baigiau vyruko pradėtą litaniją, numečiau cigaretės likutį, jį sutrypiau ir grįžau į vidų...

*(vert. iš rus. k.) Juk sakiau tau- nesikišk.
**(vert. iš rus. k.) Užsikišk,  Peili!