Spiečius (baigta)

2. Maudynės

Link upės leidosi žvyruotas takelis, kuris, priartėjęs prie vandens, išsišakojo: viena atšaka vedė prieš srovę, o kita – žemupio link. Nekilo nė menkiausia abejonė, kur pasukti. Kaip ir visuose spiečiuose, taip ir šiame, galiojo tam tikros taisyklės. Tyras ir nė vieno kūno dar neplovęs vanduo skirtas motinoms ir žindomiems kūdikiams, kiek žemiau pasroviui įsikuria nešiotės su vaikais, dar žemiau merginos, laukiančios pirmojo kraujo. Jei jis nepasirodo iki dvidešimt penktosios vasaros, tuomet jos tampa laisvosiomis moterimis ir be visų kitų pasirinkimų, gali maudytis su kitais pagrindinėje maudykloje ir poruotis su tuo, kuo įsigeidžia.

Nors prieš tris dienas oras tapo toks svilinančiai lipnus, kad nebegelbėjo nei paunksmės ar šešėliai, nei tvėrių rezginiai, vis dėlto Anuka neketino naudotis spiečiaus maudyklomis. Jei būtų pažinojusi upę, būtų tiesiausiu miško keliu patraukusi į kokį tolimą užutekį, kur nenuklysta nė vienas gyventojų, tačiau ji nežinojo, kaip raitosi ir kur kelią tarp akmenuotų krantų graužiasi ši tėkmė, todėl moteriai teko eiti pakrante.

Kryžkelėje pasuko į kairę ir netrukus priėjo didžiąją maudyklą. Ji buvo pilna. Klajoklė žingsniavo per minią, tačiau liko nepastebėta, kitiems nematoma. „Gmorgo privilegija" – būtent taip ji buvo pavadinusi šią žmonių savybę ignoruoti netobulos jos asmenybės buvimą. Bet Anuka neprieštaravo. Jau geriau nematoma, nei varstoma tiriančių žvilgsnių, vertinančių ir lyginančių. Juk tas palyginimas toks skausmingai nelygus: jie, glotnia, raudono gintaro spalvos oda, lygia ir žėrinčia saulėje ir ji, tarsi suglamžytas ir aptrupėjęs lapas, trūnijęs po pusnimi per žiemą. Be to, ant spiečiaus gyventojų nuogų kūnų nepastebėjo ir randų, kas leido spėti, jog ši bendruomenė buvo ne tik išnaikinusi vilkus savo medžioklės plotuose, sugebėdavo išvengti susidūrimų su lokiais, bet ir įtarti, jog paskutinės kartos nebuvo susirėmusios ir su gmorgais.

Persikabarojo per uolą ir prieš akis nusidriekė lyguma. Upė išsiplėtė lyg ką tik pelę prarijus gyvatė, krantai nugludo, eiti tapo lengviau. Po kojomis krebždėjo išdžiūvusi žolė, o prie rasotos odos lipo smilgų pūkai. Negalėjo pakęsti kūno glitumo, to raibuliuojančio sukepusio oro virš pievos, žiogų čirpimu zirzenančios kaitros ir per nugarą be perstojo ropojančio prakaito, tarp krūtų vinguriuojančios drėgmės. Persibraukė veidą ranka ir jis liko šlapias. Tačiau kai nuo burnos atitraukė delną pajuto keistą kvapą, sklindantį iš kito upės kranto. Mėgino įžvelgti, kas slepiasi už žalumos, tačiau tai buvo bergždžia. Paspartino žingsnį, tačiau šnervės vis taip pat virpėjo, iš gausybės pievos žolynų bei smulkių pušyno gyventojų kvapų išskirdamos tą kitą, nepažįstamą kvapą. Apčiuopė svaidyklę, pritvirtintą prie juosmens, tačiau baimės nejuto. Net priešingai, galėjo prisiekti, jog tai kažkas draugiško, nepavojingo ir net nesuvoktai pažįstamo.

– Ei, – šūktelėjo, nors ir nesitikėjo sulaukti atsakymo, – Ei, kas tu?

Jokio atsako.

Jei tai būtų koks žvėris ar paukštis, būtų pasibaidęs garso ir ji būtų pastebėjusi kažką sprunkantį, tačiau viskas liko taip, kaip buvę. Taigi tai nebuvo koks gyvis, tačiau tas kvapas nepriminė ir žmogaus. Galbūt kokie nepažįstami augalai? Buvo smalsu. Net pasvarstė, gal verta šokti į sietuvą ir mėginti perplaukti upę vien tam, kad galbūt pamatytų „tai". Tačiau ji nebuvo gera plaukikė, o srovė čia stipri, be to vandenyje ji būtų pažeidžiama, nors „anas" ir neatrodė pavojingai. Nusprendė žingsniuoti toliau, galvoje vis dėliodama žinomus kvapus. Mėgino išskirti pažįstamus atspalvius, tačiau galiausiai pripažino, jog tai galbūt net ne kvapas, o kažkoks keistas pojūčių dirgiklis, verčiantis ją jausti keistą sužadinimą bei energiją, smalsumą, potraukį bei prielankumą. O su kiekvienu žingsniu spiečiui vis labiau tolstant, net ir keistą ilgesį kažkur kitam krante tūnančiam „tam".