Spiečius (baigta)

24. Paribys

Taigi Jaras medžiojo kažkur toli lygumose, ten, kur jo negalėjo pasiekti Anukos kvapas, tačiau išeidamas pasirūpino, jog Koja saugotų moterį ir ja pasirūpintų. Taip sakė Jonas. Nors ir nepaaiškino, kaip vilkei buvo duotas nurodymas, tačiau iš savos patirties klajoklė jau žinojo, jog tarp juodosios ir Jaro buvo kažkoks ryšys. Galbūt dėl to, jog ji buvo palikuonė vados, kurioje užaugo Jaras. O gal tai dėl jo „žvėriškumo". Moteris nežinojo, kiek stiprūs ryšiai tarp vyro ir vilkų, tačiau ėmė suprasti, kad tai kažkas, ko ji bent kol kas suvokti negali.

Tačiau ne vien šios mintys glumino klajoklę, daug labiau skaudino suvokimas, jog nėra jokios vilties įkalbinti Jarą prisijungti prie spiečiaus – jis niekada nepaliks Jono, savo tėvo atskalūno. Todėl jai reikėjo kažkokiu būdu atsikratyti iliuzijų, jog jiedu galėtų gyventi kartu su kitais spiečiuje. Tai buvo nerealu.

Ir dar buvo gluminanti nuojauta. Kažkoks kratinys, neduodantis ramybės – jei Jaras yra vilkas, o ji taip jį veikia ir turi tiek bendro, ar tai reiškia, kad ji taip pat vilkas? O jei ir taip, ar tai daro ją mažiau žmogumi?

Pokalbio nuotrupos aidėjo galvoje grįžtant į spiečių, tačiau vos peržengus namų slenkstį, klajoklę pasitiko daug didesnis triukšmas. Aula skambėjo nuo garsių kalbų ir šūkčiojimų, aikčiojimų ir slopinamų aimanų: atkeliavo grupė medžiotojų iš šiaurinio Krentančio Vandens spiečiaus ir atnešė dar vieną prastą žinią.

– Taigi, jei nebėra Maurų įlankos ir jūsų spiečiaus, vadinasi paribio linija ištrinta, – tikslinosi Semba.

– Taip, – atėjūnų grupės vadas stovėjo tiesus prieš Motinėlę, – nebėra ir dar dviejų spiečių, buvusių toliau šiaurėje. Dabar jūs esate paribio linija.

– Mes – paribys, – vien lūpomis pakartojo žinią moteris, baugščiai nuvilnijusią tarp susirinkusiųjų.

Kažkuri iš motinų pravirko, šurmulys dar labiau sustiprėjo.

– Vadinasi, – Sembos balsas nustelbė minią, – turime pasiruošti. Danai?

– Nežinau, iki žiemos dar yra laiko...

– Kada jus užpuolė, – į pokalbį įsiterpė Gelas.

– Prieš du mėnulius.

– O puldinėjo kas tris?

– Taip, – atsakinėjo vis tas pats atėjūnas.

– Manau akivaizdu, – Gelas padarė pauzę, norėdamas įsitikinti, kad visi jo klauso, – Maurų įlanką puolė taip pat kas tris mėnulius.

– Ką nori pasakyti, Gelai? – aiktelėjo Lorota.

– Jei jie nepasuks gerokai į pietus, mes turime septynias dienas pasirengti.

– Reikia sutvirtinti sienas, – vėl prabilo Danas.

– Taip, – pritarė jam Gelas, – ir kuo greičiau.

– Ne, – į priekį žengė sekta, – mes turime veikti kitaip. Nebegalime pasikliauti tuo, kuo kliovėsi kiti spiečiai. Tie, kurie buvo sunaikinti.

– Iglit, nekelk panikos, – mėgino ją nuraminti Gelas, – mes žinom, ką reikia daryti. Tai vienintelis kelias.

– Iš kur tu žinai, kad vienintelis, jei jokio kito nemėginai? – neatrodė, kad moteris ketintų nusileisti.

– Negąsdink žmonių, – sušnypštė prisiartinęs Gelas, suėmęs moterį už pečių, – nepranašauk pražūties, tai nepagelbės.

– Taip, Iglit, Gelas teisus, – prisijungė ir Danas, o už jo pritariamai linkčiojo Zikas, – susitelkime į tai, ką žinome.