Spiečius (baigta)

31. Baltieji

Dvidešimt devintosios kartos Jordanas Valantas apčiuopė mechaninį jungiklį, stirksantį ant dilbio pritvirtintame kontrolės bloke. Kaskart jį palietęs mintyse nusipurtydavo. Mechaninis sujungimas... Mechaninis! Ar begali būti kas primityvesnio? Visa laimė, kad pašalinus tarpinę, pradėjo veikti chemija, sujungianti jo neuroninį tinklą su transportinio vilko organizmu. Susikurianti sąsaja trumpai sužaižaravo paaštrėjusiais impulsais, bet vyras greitai pajungė savo valiai uzurpuotą individą ir nuslopino suaktyvėjusią lobus parietalis  smegenų sritį.

– Girdėjai, Vilai, sako prasidėjo evoliucija? O tu žudantis replikacijos cikle... Evoliucija! – vyrui postringaujant į tuštumą vilkas, visiškai abejingai nešantis savo raitelį, pajudėjo palei raudoną spindulį, apjuosusį didžiulę miško laukymę, – Na bent jau bus šioks toks paįvairinimas mūsų monotonijoje. Žiūrėk, kaip kūrybiškai išsprendėme susidariusią situaciją. Argi tau nepatinka? Ir primityvus pagaliau galėsime deramai išnaudoti. Ale, kur dingo mūsų operatorius? A, va, ana ten, vėl įnikęs į savo programų instaliavimą. Darijau! Darijau Klimai!

Grupė vyrų, susibūrusių po išsikerojusia pušimi, vienu metu ištiesė nugaras ir pasisuko besiartinančiojo pusėn: jų balta oda žėrėjo pirmuosiuose ryto saulės atšvaituose, identiškos plikos galvos sinchroniškai sukosi Jordano judėjimo kryptimi, o žydros akys visos kartu susmigo į atėjūną. Veidai, sustingę ir be emocijų, vienodi balti kombinezonai su įmontuotais kamufliažo generatoriais – jokio individualumo, jokių sąmonės ar valios užuominų, vien tik tai, ką suprogramuoja operatorius:

– Ko rėkauji? – tarė vienas.

– Nematai, kad mėginu sureguliuoti šitą organinę medžiagą? – mintį tęsė antras, analogišku balso tonu.

– Nėra reikalo kibirkščiuoti.

– Iki numatyto pradžios laiko dar turime dvidešimt minučių.

– Ir trisdešimt sekundžių.

– Geriau... geriau... geriau... – šeštasis užsikirto.

– Sumautos sąsajos nelaiko tokios temperatūros, – iš už kalbėjusiųjų nugarų išniro dar vienas vyras.

Darijus. Nors apsirengęs tokiu pačiu baltu kostiumu kaip ir jį apsupę plikagalviai, atrodė nepalyginamai gyvesnis. Pilkai mėlynos operatoriaus akys šokinėjo nuo rankose laikomo monitoriaus, prie užsiožiavusio primityvo: dirbtiniu būdu išauginto humanoido, neturinčio nei sąmonės nei valios, visiškai priklausomo nuo programinės įrangos bei operatoriaus duodamų komandų, kurias šis mėgino priversti veikti įnirtingai tapšnodamas kontrolinį monitorių, laikomą rankose. Darijaus pirštai slydinėjo planšetės paviršiumi, o silpno vėjo kedenama, nepriimtinai išsitaršiusi, šviesių plaukų kupeta suteikė jo rimtam nusiteikimui kaži kokio vėjavaikiškumo. Prisiartinęs prie užstrigusio klono, nulupo valdymo procesoriaus, įauginto į primityvo nugarą, dangalą ir atvėręs mikroschemas akimirksniu suleido į jas laibus, nuo blyškumo veik permatomus, pirštus:

– Bet aš viską sutvarkysiu, Valantai, tik tu man netrukdyk, ok? Eik patikrink kreipiantįjį spindulį, kad nebūtų pertrūkių, nes kitaip tavo laukiniai vilkai išsisklaidys ir iš plano liks tik paaiškinamasis raportas Komiteto biurokratams. O tu, jaučiu, tikrai nenori su juo terliotis, tad negaišink manęs, ok? Šuoliuok.

– Tik pagalvok, Vilai, vos septintoji karta..., – sumurmėjo sau Jordanas, kai vilkas pasuko už krūmokšnių ir operatorius nebegalėjo jo girdėti, – beveik nenaudotas dar tas mūsų Klimas. Matyt toji užfiksuota evoliucija labai jau sudomino Reprodukcijos Komitetą, ne kitaip, Vilai, ne kitaip...

– Jordanai Valantai, – prie raitelio prisijungė dar vienas vyras, atšuoliavęs nuo kito laukymės pakraščio ant rausvai rudo vilko nugaros, – patikrinau spindulį, vadinasi, energijos lygis, pakankamas. Vadinasi, galėsime jį išlaikyti, iki pasieksime reikiamą tašką.

– Šaunu, šaunu... O Mikantas kur?

– Ant kalvos, vadinasi, norėjo apžvelgti situaciją, bet jau grįžta.

Abu vilkai sutartinai pasisuko link vėjų nugairintos kalvos, kurios ketera buvo išnirusi virš vientisos pušyno žalumos. Vyrai netruko pastebėti nuokalne besileidžiantį trečiąjį komandos narį. Atrodė panašiai kaip ir jo bendražygiai, jei nekreipti dėmesio į tai, jog žandikaulis buvo tankiai apžėlęs šviesia barzda, kuri savo tobulu trikampiu dengė vyro kaklą, o smaigaliu rėmėsi į jungo įlanką.

– Apsidairei, vadinasi?

– Kažkas svarbaus? – paantrino ir Jordanas.

– Nieko, – burbtelėjo barzdočius ir sunėręs rankas ant krūtinės, įniko dešiniuoju smiliumi abejingai gremžti kairiąją alkūnę.

– Peržvelgiam planą? – nužvelgė savo šįkart itin negausias pajėgas Valantas.

– Nereik...

– Vadinasi taip, laukiam už spiečiaus ribos, įeinam tik tuomet, kai bus saugu, jokio kontakto. Pagrindinis tikslas, vadinasi, hibridas, – jauniausiasis pakartojo Jordano jau kelis kartus duotus nurodymus, – Tai ko laukiam? Juk pagaliau, vadinasi, kažkas naujo, negi jums ne smalsu kaip viskas bus?

– Niekur nenuskubėsi. Darijus Klimas dar reguliuoja primityvus. Laukiam.

– Tai gal dar kartą apibėgti spindulį, vadinasi, patikrinti?

Į vyro entuziazmą kolegos nesureagavo, tad trijulė tiesiog sustingo, stebeilydama į laukinių vilkų pilną, knibždančią ir kunkuliuojančią laukymę. Nuo vaizdo visus užliejo nekantrumas. Tie erzeliuojantys, dirglūs padarai zujo nenustygdami vietoje, budindami senokai užgesusią adrenalino kibirkštėlę, keldami norą kuo greičiau pradėti užduotį.

– Pasivalyk, – abejingu balsu Jordanas burbtelėjo barzdylai, neatitraukdamas akių nuo primirštus pojūčius stimuliuojančios laukymės, – alkūnė kraujuoja.