Spiečius (baigta)

6. Vaikų žaidimai

Lietūs lyja, žemė ošia,

Ji gyvybei lopšį ruošia.

Tai, kas mirė praeity,

Tuoj atgims naujam ryšy.

*

Pasirengę jūs ar ne,

Jie atsėlins paslapčia.

Neregės jų akys žvitrios,

Nepadės nei kojos miklios.

Tai kas buvo išnešiota,

Iškeliaus į jūros uolą.

*

Iltys aštrios, kailis pilkas,

Štai ateina gmorgo vilkas.

*

Klykimas užgožė aplinkinius garsus – vaikai žaidė savo kvailą žaidimą lygiai taip pat, kaip prieš daugelį metų gimtajam Anukos spiečiuje, lygiai kaip žaisdavo vaikai ir kituose gyvenvietėse: ant žemės apsibrėžę ratus „olas", jie slampinėjo aplink dainuodami šiurpią dainelę, o nuskambėjus paskutinėms eilutėms pasirodydavo „gmorgas" ir sugaudavo tą, kuris nespėdavo įšokti į vieną iš tuščių „olų". Tuomet sučiuptasis tapdavo „gmorgu" ir viskas prasidėdavo nuo pradžių.

Klajoklė stebėjo juos jau kelintą kartą kartojančius tą pačią seką ir visu kūnu lingavo pirmyn atgal, lyg panirusi į keistą transą. O vaikai spygavo aplink, nekreipdami nė menkiausio dėmesio į moterį, vis kartodami žodžius, kurie lyg žaibo blyksniai skrodė jos sąmonę: „štai ateina gmorgo vilkas". Kiek kartų ji tai jau girdėjo? Šimtus, tūkstančius? Tačiau dabar jie skambėjo visiškai kitaip. Ir kodėl niekas anksčiau to nepastebėjo? O gal pastebėjo, bet žinojo, kad jie nieko nereiškia, kad tai tik paikas vaikų žaidimas? Jautėsi visiškai sutrikusi. Negalėjo suprasti, ar čia tėra kliedesiai, sukelti įtampos, ar jos pasąmonė mėgina perduoti svarbią žinią? Jau dėl nieko nebuvo įsitikinusi. Suspaudė skrandį ir ėmė raižyti pilvą. Pamėgino įkvėpti daugiau oro. Kuo tikėti? Nuojauta? Akimis? Protu, kuris kuria vaizdinius, kurių nėra? Juk matė vilko keterą šįryt laukymėje. Bent jau manė, kad matė, bent trumpą akimirką buvo tuo įsitikinusi, tačiau jis pradingo. Kai atsitokėjo nuo išgąsčio ir net įsidrąsino nueiti iki tos vietos, kur tikėjo mačiusi vilką, ji ten neaptiko jokių pėdsakų. Taip, žemė ten kieta. Galbūt jų ir nebūtų likę, jei žvėris ten būtų tūnojęs, o gal jo ten nė nebuvo – galbūt visa tai jos persitemusio ir naujų potyrių iškankinto proto išdaigos?

– Kur tu buvai? – kažkas ją traukė iš sąstingio, – Anuka, ar girdi?

Sutrikusi pakėlė akis ir kurį laiką žvelgė lyg į tuštumą, kol suvokė, jog greta stovi Lorota ir mėgina atkreipti jos dėmesį.

– Aš?

– Taip, žinoma tu. Kur buvai? Visą rytą tavęs ieškau.

– Manęs, kam? – negalėjo susigaudyti Anuka, jau pakankamai sutrikdyta to, jog į ją kreipiasi motina ir maža to, dar teigia jau kurį laiką jos ieškojusi, tačiau šiaip taip išspaudė – miške buvau.

– Nebegaliu ištverti nežinios, o tu po mišką bastaisi... Ateik pas mus, atsigaivinsi.

Anuka norėjo iškelti rankas ir liepti visiems ir viskam liautis, tuojau pat sustoti! Pasaulis sukosi per daug greitai: vakar ji atstumtoji, niekam nereikalinga, nematoma, šiandien ją kviečia prisijungti prie motinų. Ją apžiūrinėja sekta, ji kaunasi su vilkais, o milžiniško spiečiaus Motinėlė klausia jos nuomonės ir prašo neiškeliauti. Visko buvo per daug. Per daug, tyliai ir pratusiai stebėti pro ją plaukiantį pasaulį, moteriai. Pro ją. Pro ją – tai reiškia neužkabinant, neliečiant, nekliudant. O dabar staiga visas tas pasaulis tarsi prilipo prie jos. Ji nebegalėjo kvėpuoti! Bandė įkvėpti, bet jautė, kaip spaudžia krūtinę.