Spiečius (baigta)

12. Gelbėtojai

Anuka plūduriavo vandens paviršiuje, o gal sklendė virš sausos nugeltusios žolės lauko.

--------------------------

Galva plyšo, net menki saulės atspindžiai, bėginėjantys užmerktais vokais, nepakeliamai erzino. Jautė, kaip veidu ropoja drėgmė: kraujas – suprato. O aštrus dilgčiojimas, išplitęs nuo antakio iki ausies, kuždėjo, jog tvėriai jau atskubėjo į pagalbą. Nepaisant to, kad pusė veido buvo nutirpusi, o kitą draskė skausmas, moters lūpos šypsojosi. Bent jau ji manė, kad šypsosi: aplink tvyrantis kvapas ramino geriau už bet ką kitą pasaulyje. Be galo norėjo atsimerkti ir įsitikinti, jog jis tikrai čia, tačiau vokai buvo neįtikėtinai sunkūs. Užtruko, kol atplėšė ir akis bematant užliejo dilginanti šviesa, raibuliuojanti pro medžių šakas. „Keista" – pagalvojo, laukymėje lyg ir nepastebėjo jokių medžių, tačiau tai nebuvo taip svarbu, kaip nenumaldomas troškimas surasti objektą, skleidžiantį tą kutenantį, šildantį ir guodžiantį aromatą. Pamėgino pasiremti ant alkūnių, bet vos pakilo, pasaulis suvirpėjo ir ėmė suktis pašėlusiu greičiu.

– Gulėk ramiai, – išgirdo maloniai žemą balsą, virpinantį kiekvieną jos kūno dalelę.

Vyras sėdėjo ties jos viršugalviu, tad niekaip nebūtų įstengusi pamatyti, tačiau dabar jau tikrai žinojo, jog jis ten, kad tai nėra vien sutrenktos galvos sukurta iliuzija.

– Juk liepiau nesiartinti prie tų jauniklių, kodėl neklausei? – po kurio laiko paklausė. Atrodė susierzinęs, gal net piktas

– Aš negirdėjau...

Abu nutilo. Moteris gulėjo ramiai, tikėdamasi, jog netrukus jėgos sugrįš. Per tą laiką tvėriai susiuvo žaizdą, o kraujas ant veido ėmė krešėti, nemaloniai tempdamas odą.

– Klausyk, aš atsiprašau dėl to, ką pasakiau praeitą kartą. Nenorėjau tavęs įžeisti, – lėtai dėliojo žodžius, nes mintys vis dar buvo susivėlusios, tačiau ji privalėjo išnaudoti progą, kol jis vis dar buvo greta.

– Nesvarbu.

– Svarbu. Svarbu nes... – viskas buvo taip sudėtinga ir ji negalėjo sugalvoti, kaip viską sujungti į vieną rišlų sakinį. Norėjo papasakoti apie sektą, apie tai, kaip ji grupuoja Gamtos vaikus, norėjo pasakyti, kad ji kuo puikiausiai supranta, kaip jis jaučiasi, nes ir pati dažnai taip jautėsi. Kad žino, ką reiškia būti kitokiu ir tai, kad kartais kitokia išvaizda tėra užuomina apie gebėjimus, kurių turi žmogus. Kaip Gelo ar Ziko Mirmikeros karūnos – jos taip pat nėra įprastos, bet žmonės, jau prie jų pripratę ir nebelaiko išsigimimu. Tačiau tai niekaip nesusiliejo į vientisą mintį, todėl tepasakė tai, kas jai atrodė svarbiausia – nes mes panašūs ir aš žinau, kaip tu jautiesi.

– Nieko tu nežinai, – sausai nukirto.

Moteris taip troško girdėti jo balsą, tačiau sausi ir atžarūs atsakymai kėlė tik liūdesį. Ir neatrodė, jog jis labai norėtų bendrauti, tad ji nutilo.

– Tau reikia grįžti, – pasakė po sunkios tylos, trukusios visą amžinybę, – tuojau sutems. Stokis.

Pamėgino. Skaudėjo ne tik galvą, bet ir visą kairę kūno pusę. Visa laimė, kad ne dešinę, pagalvojo ir sukandusi dantis ėmė keltis. Atsistojus galva taip suūžė, kad ji tik sumosikavo rankomis ir vos nesuklupo toje pačioje vietoje, kur ką tik gulėjo, tačiau ją sugriebė tvirtos rankos:

– Stovėk. Svaigulys turėtų greitai praeiti.

„Galbūt ir praeitų, jei tu nekvėpuotum man į pakaušį" pagalvojo Anuka, apkvaitusi ne tik dėl sutrenktos galvos, bet ir dėl kvapo, kuris, vyrui priartėjus, apglėbė ją visą, nors jis ir stovėjo taip toli, kiek tik leido ištiestos rankos, tvirtai sugriebusios jos pečius.