Spiečius (baigta)

15. Maurų įlanka

Kai nubudo viena veido pusė tiesiog liepsnojo. Jautė kaip tvinkčioja tinstantis skruostas ir turbūt perplėšta ausis, su niekuo nesupainiojamas tvėrių siuvamos žaizdos dilgčiojimas buvo apėmęs visą skruostą. „Turbūt srovė stipriai užnešė ir susitrenkiau galvą" mąstė klajoklė, mėgindama susigaudyti „negali būti, kad tai, ką mačiau, buvo tikra".

Susikaupusi atsistojo keturpėsčia. Viena ranka siekė dugną, kita užsigulė vis dar virš vandens patikimai plūduriuojančią kuprinę ir taip pasilengvinusi naštą, pusiau plaukdama, pusiau ropodama ji stebėtinai greitai išsikepurnėjo į krantą, bet čia, nelikus keliančios vandens galios, susmuko dar nespėjusi išbristi. Turėjo duoti kūnui laiko atsigauti.

Pirmiausia pajuto vėjo gūsį, lyg rimbu lupantį per šlapias kojas. Žinojo, jog kuprinėje jos laukia sausas apsiaustas, tačiau pirštai nė neketino klausyti. Nepajėgė ir atsistoti. Po didžiausių pastangų, sukandus dantis, įsiręžė ir pagaliau pakilo keturpėsčia. Dėliojo rankas susikaupusi, kairę koją be gailesčio vilkdama akmenuotu taku, dešine retkarčiais atsispirdama. Grįžo drebulys, skausmingai pasišiaušė oda, tačiau kažkur viduje įsižiebė viltis, vertusi judėti pirmyn. Lyg miražas prieš akis jai iškilo spiečiaus sienos, švelniai laižomos laužų atšvaitų, supamos kepamos mėsos kvapo ir minkštos geltonos šilumos, sklindančios pro pravertas duris. Sušalęs protas surijo suvokimą, jog šiame spiečiuje jos laukia vien tuštuma ir dabar patenkintas snūduriavo, palikęs klajoklę iš paskutiniųjų kapstytis, vedamą apgaulingų iliuzijų.

Net tuomet, kai akys išvydo sienas, tyliai besistiebiančias į dangų, prireikė laiko suvokti, jog ten nebėra šilumos, nebėra laužų ir žmonių. Prieš akis iškilę bokštai tebuvo blyškus prisiminimas kadaise čia kunkuliavusios gyvybės. Aula nuniokota ir kiaurai perpučiama vėjų, nardančių tarp milžiniškų properšų, žiojinčių rezginiuose, pasitiko atvykėlę absoliučia ramybe. Vienintelis garsas buvo kliokiantis vanduo, tyškantis per neužtrauktą stogą, tiesiai į didįjį ugniakurą. Klajoklė net nepajuto, kaip per veidą ėmė riedėti ašaros. Suleido nagus į šlapius laužavietės pelenus. Visos dienos įtampa veržėsi lauk, purtydama sustingusį nuo šalčio kūną. Nežinia, galbūt viskas ir būtų užsibaigę prie pajuodusiu lietaus vandeniu užlieto duburio, jei spiečiaus tylos nebūtų prasklaidęs tylus nagų caksėjimas. Net nepakėlusi galvos žinojo, jog prie jos artinasi keli žvėrys. Jautė, kaip jie supa ją ratu, girdėjo, kaip keli jų ima urgzti, užuodė šlapio kailio tvaiką. Nebeturėjo jėgų net pakelti galvos, tik dar labiau susirietė. Vienas vilkų prisiartino prie jos ir ėmė šniukštinėti, nugarą nudilgydamas karštais iškvėpimais. Plėšrūnas net pamėgino ją kepštelėti koja, bet jo letena sustingo, antrąkart nusileidusi ant moters sprando. Anuka ne iškart suvokė, kas pasikeitė, tačiau greitai jos ausis pasiekė nežinia iš kur sklindantis duslus garsas, primenantis užslopintą lokio riaumojimą. Į ką vilkai iškart sureagavo, nukreipdami visą savo dėmesį nuo moters prie įsibrovėlio. Keletą akimirkų truko garsų kova, tačiau vilkai greitai pasitraukė: atėjūnas pasirodė jiems per stiprus, o gal priešingai – nevertas dėmesio, mat po kelių akimirkų viskas nutilo. Vilkai išspruko iš spiečiaus ir pranyko miškuose.

Vyras judėjo be garso: net krūptelėjo, kai ant jos pečių nusileido rankos, du karšti delnai. Ir per sumirkusius rūbus jautė jų šilumą. Švelnūs pirštų galiukai perbėgo jai per veidą, grybštelėjo rankas, mikliai prasibrovė iki kūno:

– Tu sušalus į ledą, – balse pasigirdo šiek tiek išgąsčio.

--------------------------

Nubudo nuo traškėjimo. Kažkas virto, suvirpindamas spiečiaus sienas. Geriau įsiklausiusi ir apsižvalgiusi suprato: gulėjo prie kaitrios ugnies, susukta į galybę rezginių, pačiame lopšyje. Čia užtvarai nebuvo išdraskyti taip smarkiai, o didžiulis laužas greitai šildė visą mažą erdvę, rydamas sausus šių namų statramsčius, kurių didžiausia rietuvė kėpsojo vos už keleto žingsnių.