Spiečius (baigta)

11. Mirmikeros karūna

Vyras prarado pusiausvyrą, kai jį prilaikiusi moteris pasilenkė į priekį, kad galėtų matyti jo veidą, tačiau ji greitai suprato, jog sužeistasis dar per silpnas sėdėti be atramos ir vėl pasislėpė už plačios nugaros. Bet, negalėdama pasiekti lūpų, nosies galiuku brūkštelėjo jo kaklo linkį ir švelniai sukando ausies lazgelį. Gelas iš malonumo užsimerkė.

– Kaip aš tavęs pasiilgau, moterie, tu net neįsivaizduoji...

– Na, tau bent jau neteko susitaikyti su mano mirtimi, niekše tu, – Lorotos balsas nebuvo nei piktas, nei priekaištingas.

– Tikrai, Gelai, kaip su ta mirtimi? Čia mums visiems labai įdomu, kaip tau pavyko išsisukti, – į pokalbį įsijungė prie to paties laužo sėdintis vyriausiasis medžiotojas.

– Oi, Danai, jei tik aš galėčiau paaiškinti, kaip viskas nutiko...

– O tu pamėgink.

– Danai, nekankink jo, jis dar per silpnas, rimtiems pokalbiams, – mėgino prieštarauti Lorota.

– Ne, Lo, jis teisus, mums reikia kuo anksčiau pradėti apie tai kalbėti. Ir ne tik kalbėti. Reikės galvoti, kaip ginsimės...

Nuo paskutinių Gelo žodžių daugumą, sėdėjusių prie laužo, nupurtė nemalonus drebulys. Visi žinojo, jog tai, kas kažkada buvo tik galimybė, dabar yra nebeišvengiama ateitis.

– Na, tai kaip ten viskas buvo?

– Ach, na gal nuo pradžių pradėsiu, – trumpam susimąstė Gelas, – tas spiečius, kuriame tuomet gyvenau buvo nedidelis.

– Gizos spiečius, taip, mes žinom, – įsiterpė Lorota, narstydama ilgus vyro plaukus.

– Taigi. Kad jau žinot, tai ... Taigi, mus puolė jau trečią kartą, bet atėjo nedidelė grupė. Gmorgai matyt manė, jog pirmi du puolimai bus gerokai mus susilpninę.

– Iš kur žinot, kiek jų buvo? – iškart susidomėjo Danas.

– Iš pėdsakų. Ir iš žaibų.

– Kaip iš žaibų? – tikslinosi medžiotojas.

– Na, kiekvienas gmorgas gali šauti vieną ugninį žaibą arba du paprastus. Bet ugninio jie vengia, nes tas, į ką pataiko, užsiliepsnoja lyg fakelas ir dažnai padega net patį spiečių. O jie nenori sudeginti savo grobio, todėl jį naudoja retai. Taigi du žaibai iš kiekvieno gmorgo – tereikia nepamesti skaičiaus ir pabaigoje susirėmimo galima nuspėti, kiek jų buvo. O tą dieną kova buvo trumpa: mums sekėsi nuo jų išsisukinėti...

– Palauk, – dabar į pokalbį įsikišo ir Zikas, – kaip išsisukinėti?

– Tai nėra taip sudėtinga, jei nepameti galvos, – Gelas nužvelgė visus susirinkusiuosius, gaudančius kiekvieną jo žodį, ir padaręs reikšmingą pauzę dėstė toliau, – prieš paleidžiant žaibą pasimato šviesa. Jei šviesa balta, tuomet tai bus šaltasis žaibas.

– Koks koks? – vėl kažkas nutraukė kalbantįjį, tačiau šis nė kiek nesusierzino, tik dar detaliau ėmė aiškinti:

– Karštuoju žaibu vadinamas stiprusis kirtis, padegantis auką, o silpnesnis vadinamas šaltuoju. Taigi šaltąjį žaibą išduoda balta šviesa, o karštąjį – mėlyna. Tiesa dar yra ir laikas. Mėlyna šviesa prieš žaibą švyti ilgiau.

– Taigi prieš žaibą įmanoma nustatyti, kurioje vietoje yra gmorgas?

– Taip, Danai, tu visiškai teisus. Mes būtent tuo ir pasinaudojome. Buvome įsitikinę, kad bent tris gmorgus sužeidėme, o gal ir nužudėme, tačiau du prasmuko į lopšį.