Spiečius (baigta)

14. Upė

Ar ji bijojo mirties? Galbūt ir būtų apie tai galvojusi, jei mintys būtų bent kiek pasidavusios žmogiškajai valiai. Tačiau moteris tiesiog sklendė tyloje, kuri susitvenkė tuomet, kai kojų bei rankų raumenys nustojo virpėti ir pagaliau išblėso amžinybę trukęs konvulsinio drebulio priepuolis, kai nutilo kalenančių dantų garsas, virpinęs visą kaukolės skliutą ir aidu grįždavęs atgal, kai atslūgo vabzdžių įgėlimus primenantis šiurpulys. Kai visa tai pasibaigė, liko tik rankos vis dar mėšlungiškai spaudžiančios kuprinę ir taip išlaikančios galvą virš vandens. Visa kita buvo vien gurgianti ir tyškanti upė, užpildanti ausis ir nustelbianti kitus pojūčius. Liko tik šaltis ir kažkur pasąmonėje blyksintis balsas, šaukiantis ją vardu.

Anuka nebesitikėjo jokios pagalbos, jokio išsigelbėjimo, nešama srovės ji tiesiog laukė, kada viskas pasibaigs ir ją nustos traiškyti šalčio gniaužtai. Krūtinė buvo taip suspausta, kad nebegalėjo įkvėpti. Vos pamėginus įtraukti bent gurkšnį oro, tuojau tarp šonkaulių susmigdavo kaulėti stingulio pirštai ir tik dar stipriau suverždavo plaučius. Vadavosi vien trūkčiojančiu paviršutinišku žiopčiojimu, kuris nė kiek neteikė jėgų, tačiau vis dar išlaikė sąmonę, nors ji ir nebežinojo, ką su ja beveikti. Geriau jau viskas greičiau pasibaigtų: nebesižvalgė į krantus ir nebelaukė, kada upė išsirangys iš gilaus tarpeklio tarp dviejų uolėtų skardžių, tarp kurių buvo įsigraužusi, nebemėgino įžvelgti ir salos, kuri, pagal Gelo pasakojimą, turėjo žymėti vietą, tinkamą persikelti į kitą krantą. Jei būtų pajėgusi pajudinti bent vieną rankos raumenėlį, būtų paleidusi tą plūdurą, nešantį ją vis tolyn ir leidusi savo sustingusiam kūnui nugrimzti dugnan, tačiau nuo jos valios niekas nebepriklausė. Net vaizdiniai, virpantys po užmerktais vokais liejosi patys savaime, nepriklausomai nuo to, ar Anukai jie buvo mieli, ar skaudūs. Pagaliau pasirodė vakarykštės dienos vaizdai ir moteris kiek įmanydama susitelkė ties jais – jau geriau tai, nei vėl būti nublokštai į tolimus, patyčių ir pažeminimo kupinus laikus, matyti seniai pasąmonėn nustumtus paniekos pilnus veidus, girdėti pašaipa persisunkusius žodžius.

Kelionės pradžia buvo kupina ryžto, todėl švarus kirtimas vedantis tiesiai į pietus, link Pelkynų, kuriuos pasiekusi turėjo pernakvoti ir jau kitą rytą juos perbridusi, persikelti upę ir pasiekti Maurų įlanką, skriejo pro šalį lyg ji lėktų nešama nematomų paukščio sparnų. Kelias nesudėtingas ir lengvai įveikiamas, ypatingai kol lydimas galvoje skambančių Gelo žodžių apie tai, kad ji per mažai save vertina ir apie tai, jog kiti pasitiki ja daug labiau. Žinojo, jog atlikusi viską, ką jai pavedė Motinėlė, ne tik užsitarnaus Sembos pagarbą, tačiau galės ir pati savimi didžiuotis bei pagaliau jaustis verta. Jausis užsitarnavusi gyvenimą tarp žmonių. Galbūt dėl to naujo, jos širdį užvaldžiusio troškimo, moteris visiškai nenustebo, kai nusileidus vakarui išsitiesė ant savo žydrojo apsiausto ir žvalgydamasi į naktinį žvaigždėtą skliautą suvokė, kad staiga gamta jai tapo svetima. Jei anksčiau tik po atviru dangumi jautėsi saugi ir laiminga, tai dabar kažkas apsivertė viduje. Pilki debesys ėmė bauginti, mat daug labiau norėjo virš savęs matyti spiečiaus lubas, girdėti nenutrūkstantį žmonių šurmulį, vietoje dabar ją supančio pelkinių varlių kurkimo. Kaip greitai viskas pasikeitė... Tai, ką laikė namais, tapo jai svetima ir nesvetinga, o tai, kas buvo trumpalaikė pastogė – geidžiamu prieglobsčiu, į kurį traukė sugrįžti.

Ryte prikėlė kažkas šalto ir drėgno. Nosis slystelėjo skruostu prie užmerktos akies ir ant odos išsiliejo karšto iškvepiamo oro gūsis. Anuka sustingo, suvokusi, jog kol miegojo prie jos prisėlino laukinis žvėris, tačiau nerimą netrukus išsklaidė pasigirdęs pažįstamas niurnėjimas: prie jos stovėjo juodasis vilkas ir kraipė galvą stebėdamas, kaip ji prasimerkia.

– Na ir išgąsdinai mane, – atsikvėpė, – kur tu taip toli bastaisi?

Vilkas išleido keistą linksmą unkštimą, užsibaigiantį čepsėjimu.