Spiečius (baigta)

33. Raudonieji

Anuka praplėšė akis ir pagaliau vaizdas buvo čia ir dabar. Pagaliau vaizdiniai pasitraukė, o su jais kartu išnyko ir svetimi jausmai, kurie ją buvo užvaldę: baimė, panika, noras išsivaduoti ir pabėgti, priespauda ir kažkokia svetima valia, besismelkianti į kaulus. Pagaliau ji vėl buvo Anuka. Gamtos vaikas. Moteris, užpulto ir suniokoto spiečiaus gyventoja – apie tai pagalvojus širdį suspaudė graudulys. Nors ir nedalyvavo grumtynėse, tačiau kuo puikiausiai suvokė viską, kas įvyko. Daugiau jau nebeabejojo savo regimų vaizdų tikrumu. O kaip būtų galėjusi, jei tiesiai prieš jos akis nulėkė Dano galva ir atsirito prie vilko letenų. Mirusios akys žvelgė kažkur į šalį, o ji negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo smėliu aplipusių lūpų. Norėjo pasilenkti ir nubraukti žvyrą nuo vyriausiojo burnos, tačiau vaizdas nutrūko, persikėlė į kitą vietą. Taip, šokinėdama iš vieno stebėtojo į kitą, ji per pačią skaudžiausią patirtį suvokė, apie ką kalbėjo Iglit, sakydama, kad Jaras geba matyti vilkų akimis. Dabar jau buvo tikra – ji taip pat tai sugeba. Dar Iglit sakė, jog vilkai mato gmorgus ir tai taip pat buvo pati gryniausia tiesa. Ta trijulė, kuri norėjo įsiveržti į lopšį: balti veidai, dangaus spalvos akys, sniego vaiskumo apdarai. Ir nuolankūs bevaliai vilkai. Kai stojo prieš įsibrovėlius matė save tų pavergtų padarų akimis ir tuo pačiu metu savosiomis regėjo nuostabos perkreiptas gmorgų fizionomijas. Nustebimas, ištempęs jų veidus buvo aiškiai atpažįstamas. Ne taip labai jie skyrėsi nuo spiečiaus gyventojų. Žemesni, smulkesni ir bespalviai, tačiau turėjo tiek pat rankų, kojų, jų veidai, nors ir aštresni, smailesni, vis dėlto per daug nesiskyrė nuo taip gerai pažįstamų.

Moteris įkvėpė pilną krūtinę ir leido orui ištekėti nevaržomai, išsinešant visą pergyventą įtampą. Ji gulėjo ant grindų, o virš jos plytėjo spiečiaus stogas. Pro ventiliacines angas žemyn krito žaižaruojantys šviesos pluošteliai. Kažkur aukštai, pjaustydama šviesą, pastoge zujo anksti sugrįžusi baltoji kielė – kaip tu čia įkliuvai? – mintyse nusistebėjo klajoklė, stebėdama besiblaškantį mažą paukštelį.

– Bet kodėl ji išvis išėjo? – kiek prislopintas Ziko balsas nuskambėjo kažkur tolumoje.

– Nes anoji pradėjo klykti kaip skerdžiama, – Lorota. Keistai lūžtančiu balsu, lyg užsiverkusi.

– Ir kas?

– Ji užsispyrė, kad privalo ją gelbėti...

– Kurių galų?

– Nes... nes..., – favoritė suaimanavo balsu, – oi, Motinėle mano, ką man daryti?

Anuka sutelkė dėmesį, laukdama Motinėlės atsakymo. Jai pačiai buvo smalsu, kodėl Semba išėjo iš saugaus prieglobsčio.

– Susiimk, dabar TU mūsų Motinėlė.

– Ne, aš negaliu... aš nepasirengus, – Lorota užsikūkčiojo ir pokalbis nutrūko.

O klajoklės galvoje ėmė spengti. Moteris kaip pamišusi mėgino atkurti savo atmintį: kas gi nutiko po to, kai ji pamatė iš lopšio išsprunkančią Sembą? Ką darė gmorgai? Gynėjai? Juk jie pasirodė gana greit. Ar ne? Juk buvo tikra, kad prieš nualpdama girdėjo kažką atbėgant, kažkas iš medžiotojų tikrai išgirdo Anukos šauksmą, išsiveržusį, kai tik ji suvokė, jog užpuolikai veržiasi pas medžiotojų nesaugomas motinas ir kūdikius. Argi jie neapgynė Sembos? Nespėjo?

– Tai kodėl ji paliko saugų lopšį? – Ziko balse užuojautos nebuvo, vien gniaužiamas skausmas ir pro sukąstus dantis besiveržiantis įniršis.

– Ji norėjo parsivesti Anuką į vidų, kur saugu...

– Lorota, man atsibodo kartoti tą patį klausimą. Pasakyk aiškiai galų gale!

– Nes ji laukiasi, ji taip pat motina...

Klajoklė užmerkė akis ir nusuko galvą į sieną, vildamasi, kad niekas nepastebėjo, jog ji buvo atgavusi sąmonę. Jai reikėjo susikaupti ir pagalvoti apie tai, kas įvyko ir apie savo bei vaiko ateitį. Juk vos prieš kelias paras sužinojo apie Iglit ir Jaro suartėjimą ir tai sužlugdė moters planus palikti spiečių. Maža to, nevilties ir silpnumo akimirką ji viską išpasakojo Motinėlei. Semba išklausiusi klajoklės istoriją ir apžiūrėjus pasikeitusį kūną patikėjo jos žodžiais, tačiau jai reikėjo laiko viskam apmąstyti. Iš tiesų vyriausioji turėjo daug ką apgalvoti: Anukos istorija neturėjo lengvos baigties, mat vyriausiosios vertinimu, beveik nebuvo jokios tikimybės, kad vaikelis gims sveikas. O jei ir taip, tuomet Motinėlei tektų pareiga užtikrinti, kad jis ar ji niekada nesusilauktų palikuonių. Anukos kraujo kodas prastas, o tėvo išvis nežinomas, tad ši linija negalėjo būti tęsiama.