Spiečius (baigta)

27. Išvarymas

Anuka girdėjo vienintelį garsą – savo širdies plakimą. Šis tvinkčiojimas, mušantis lyg didžiausias būgnas, pradžioje suspengęs galvoje, akimirksniu užpildė ją lyg tuščią indą, vos tik moteris pajuto saldų palengvėjimą, sumišusį su gerklę veržiančia panika. Panika, kuri supančiojo kūną lipniais, dusinančiais baimės čiuptuvais: juk ji taip troško, kad Oza pranyktų su visu savo užgniaužtu žinojimu ir štai – tai įvyko. Maurų įlankos motina tyso negyva aulos viduryje ir ji yra vienintelė, kuriai šios svetimšalės atklydėlis mirtis galėjo būti naudinga. Ar kas nors iš aplinkinių tai žino, ar bent nutuokia, kaip ji troško, kad iš tos vargšelės lūpų daugiau neištrūktų nė vienas žodis apie Maurų įlanką, kelionę, Jarą? Anuka ėmė karštligiškai žvalgytis aplink, tikrindama žmonių veidus ir ieškodama juose pasmerkimo, pasišlykštėjimo ar kaltinimo. Tačiau niekas nekreipė į klajoklę nė menkiausio dėmesio. Visi blaškėsi persigandę ir sutrikę, nežinodami, nei ko griebtis, nei ko saugotis. Kelios moterys aimanavo užsidengusios veidus rankomis. Lyg suvokęs, kad antrąkart neteko motinos, sukliko Ozos globotas kūdikis. Visą spiečių apėmė chaosas.

Pagaliau, įsitikinusi, kad ja niekas nesidomi ir neįtarinėja, Anuka į viską pažvelgė kur kas ramiau. Ji puikiai žinojo, jog yra trys garantuoti būdai gauti atskalūno įdagą: turėti bet kokį ryšį su atstumtuoju, poruotis su vaisinga moterimi, negavus Motinėlės pritarimo, ir sulaužyti patį griežčiausią draudimą – jokiais būdais ir aplinkybėmis nepakenkti motinai. Sulaužytas didysis priesakas visada yra atlyginamas. Visada. Iš savo klajonių moteris žinojo, kad po tokio nusikaltimo kažkas būtinai bus paženklintas, net jei vyresnieji ir nebus įsitikinę, jog būtent pasmerktasis ir yra tikrasis kaltininkas. O su nuosprendžiu jie akivaizdžiai neketino delsti: Semba, Danas ir alas Bobas, atsitraukę į salės pakraštį, jau kurį laiką kažką aiškinosi, tačiau iš kelis kartus truktelėjusių Motinėlės pečių ir medžiotojo skėsčiojimo rankomis buvo galima nuspėti, jog jie vis dar pasimetę ir nėra priėmę sprendimo. Vienintelė Iglit neatrodė sutrikusi. Suklupusi prie mirusiosios ji atidžiai apžiūrinėjo kūną ir keliskart atsisukusi į vyresniuosius kažką jiems pasakė, į ką tie sureagavo vien galvos linktelėjimais – buvo akivaizdu, jog visi sutaria dėl to, kas buvo mirties priežastimi. Greičiausiai sekta patvirtino iš lūpų į lūpas keliaujančią spėlionę, kad kažkas įbėrė nuodų į gyvybės gėrimą. Skirtumas tik tas, kad Iglit galėjo pasakyti, koks tiksliai mišinys buvo panaudotas.

Mintys kaip pašėlusios sukosi klajoklės galvoje, kai ji išgirdo Lorotos aikčiojimą, išsiskiriantį iš bendro triukšmo. Motinėlės favoritė buvo įsitikinusi, jog tai ji turėjo žūti nuo nuodų, mat pagal tradiciją būtent ji privalėjo išgerti pirmąjį gurkšnį iš ritualinės taurės.

– O, Pirmoji Motina, apsaugok mane ir mano negimusį kūdikį, – raudojo Lorota grąžydama rankas, nekreipdama dėmesio į aplink susispietusių motinų raminimus, – kas galėjo būti toks žiaurus? Kas galėjo užsigeisti šio dar negimusio mažylio mirties...

Anukos galvoje vėl sudundėjo. Keletą akimirkų ji stovėjo sustingusi, galvoje dėliojantis bauginančiai mozaikai, o vaizdui išryškėjus, pasileido per minią, rankomis skindama kelią ir nekreipdama dėmesio į tuos, kurie niurnėjo nepatenkinti, jog buvo grubiai nustumti šalin.

– Bėk, – vos spėjusi suklupti prie sektos sušvokštė jai į veidą.

– Palauk, ne dabar, Anuka, – net nepakeldama akių Iglit tyrinėjo keistai pilkas Ozos dantenas.

– Iglit, – beveik suurzgė klajoklė, – tuojau pat kelkis ir bėk iš čia.

– Kas tau pasidarė, – pagaliau pažvelgė į draugę sekta, – kodėl turėčiau bėgti?

– Apsidairyk, pasiklausyk.

Iglit trumpai apžvelgė minią, tačiau niekas nepatraukė jos dėmesio.

– Iglit, jie jau tariasi, netrukus jie kažką apkaltins ir tas kažkas būsi tu! – vis dar stengėsi kalbėti kuo tyliau.

– Tai ne aš, Anuka, aš to nepadariau – kuo ramiausiai atsakė jai sekta ir vėl pasilenkė virš Maurų įlankos motinos kūno.

– Nesvarbu, kad ne tu, Iglit, bet viskas rodo į tave: tu sumaišei ritualinį gėrimą, tu padavei taurę, tu išmanai žoles bei tirpalus, tu žinojai, kad pagal tradiciją, pirmoji gers Lorota ir visi matė, kaip jūs nekentėt viena kitos. Atsipeikėk, maldauju...

– Taurė čia buvo visą naktį, tad bet kas galėjo supilti nuodus per ramybės valandas, – dabar jau ir Iglit balse pasigirdo dvejonė, o jos pirštai nustojo čiupinėti pradėjusią vėsti Ozos odą, – ne, Semba neleis tokios neteisybės.

– Iglit, prašau... – Anukos akyse trumpai blykstelėjo nevilties ašaros, – kaip tu nematai? Pažvelk į vyresniuosius: ko trūksta?

Sekta žvilgterėjo į Motinėlę, vyriausiąjį medžiotoją ir alą Bobą, vis dar įnirtingai besiginčijančius už keliolikos žingsnių nuo judviejų ir sutrikusi pažvelgė į vilties kupinas draugės akis:

– Vyriausiojo sekto, žinoma.

– Taip, sekto. Sekto, Iglit. Tu dabar mūsų vienintelis sekas, tu turėtum stovėti greta jų...

– Aš..., – pagaliau ji suprato, ko taip baiminosi klajoklė, pagaliau moteris ir pati pastebėjo blogą lemiančius ženklus. Netikėtai užklupta atėjusio suvokimo, Iglit prisidengė delnu burną ir staiga pridususiu balsu suaimanavo, – o, Pirmoji Motina, o Egonai išmintingasis... Anuka, ką man daryti?

– Bėk, bėk tuojau pat!

Sekta netvirtai atsistojo ir lyg apdujusi apsižvalgė. Klajoklė taip pat pakilo, ketindama kuo greičiau išlydėti draugę iš spiečiaus, tačiau jos suspėjo nueiti tik kelis žingsnius, kai ant Iglit peties nusileido sunki Ziko ranka. Vos atsisukusi Anuka pamatė sustingusį penkiadančio veidą – po kovos arenoje ir po patirto pažeminimo, jo gera nuotaika išgaravo, vyras tartum apmirė ir viskas, ką tedarė, tai be žodžių sekiojo Daną ir vykdė kiekvieną jo paliepimą, neparodydamas nė menkiausios abejonės ar nepaklusnumo.

Anukos pirštai įsikibo į akmeninius Ziko rankos raumenis, o akys maldavo atsitraukti, tačiau jis net nesuvirpėjo, iš tiesų, tai net nepažvelgė į buvusią medžioklės partnerę, mat vienintelis jo rūpestis buvo sulaikyti Iglit ir jokia jėga pasaulyje nebūtų pakeitusi vyro ryžto. Jis išliko ramus ir tuomet, kai sekta mėgino ištrūkti, kai talžė jį kur papuola, rėkė, raitėsi lyg gyvatė, maldavo. Moteris neturėjo jokių šansų išsivaduoti iš patyrusių ir stiprių medžioklio rankų, lygiai kaip neturėjo nė menikausios galimybės pakeisti jai paskelbto nuosprendžio. Kad ir ką sakė pasmerktoji, kad ir kaip mėgino įtikinti spiečiaus gyventojus, tačiau jie visi buvo kurti jos žodžiams. Iglit nesulaukė nė vieno užtarėjo, niekas neatėjo jai į pagalbą, visi stovėjo nuleidę galvas, mat Motinėlės paskelbtas sprendimas buvo neatšaukiamas.

Tik viena Anuka, apglėbusi save rankomis, žvelgė į ašarotas Iglit akis, kai jai prie kaktos prispaudė įkaitusį strypą su atskalūno ženklu ir į atsivėrusią žaizdą pripylė trintos anglies, kurią tvėriai, siūdami žaizdą, paliks po oda, taip amžiams užtvirtindami atstumtojo lemtį šiai moteriai.