Spiečius (baigta)

36. Pasirinkimas

– Gal pagaliau pasakysi, kur mes einam? – nepatenkinta unkštelėjo Lorota, mėgindama suspėti paskui Gelą, kuris beveik nesižvalgydamas ir menkai kreipdamas dėmesį į moterį, žingsniavo pakrante, – aš tuojau gimdysiu, o tu nuo anksčiausio ryto tįsi mane nežinia kur...

– Iki paskutinio upės sargybinio.

– Ar tu proto netekai? Kiek te praėjome? Keturis?

– Penkis.

– Gana! – moteris aikštingai treptelėjo koja ištaškydama tyžtančio sniego balutę, – Arba tu paaiškinsi man, kas čia dedasi, arba aš niekur neisiu.

– Lorota, neerzink, – suurzgė vyras, savo atžarumu nustebindamas pakeleivę, ir nė kiek nesulėtinęs nužingsniavo, priversdamas moterį jį vytis.

– Man atrodo tu pamiršai, kad aš nebe eilinė motina...

– Ne, nepamiršau. Esi būtent ta, kas ir turi būti.

Moteris kiek prisimerkė, mėgindama suprasti, ar jis tai pasakė rimtai, ar pasišaipydamas – paskutinėmis dienomis niekaip neperprato Gelo balso tono, o veido išraiškos įžvelgti negalėjo, mat viskas, ką šiuo metu regėjo, buvo jo plati nugara. Kiek pasvarsčiusi nusprendė, jog neturi priežasčių manyti vyrą negerbiant jos naujojo statuso, tad ir ginčytis nebebuvo prasmės. Nors ir labai nepatiko sekti paskui medžiotoją, kuris neklausė Motinėlės pageidavimų, tačiau likti viena vidury miško geidė dar mažiau.

– Štai čia, – po kurio laiko Gelas mostelėjo į seną šakotą pušį pakrantėje, ant kurios, prismeigta strėle, juodavo apsvilusi vilko kaukolė. Kaulas, vietomis baltas, vietomis apskretęs sukepusiais mėsos bei kailio likučiais, bolavo tuščiomis akiduobėmis, o po juo matėsi keli aptraiškyti kaklo slanksteliai, nuo kurių nutįsusios vėjyje suposi kaži kokios juodos gijos, apie kurių pirmykštę paskirtį moteris nenorėjo net pagalvoti.

– Pirmoji motina, kaip šlykštu.

– Į viršų žiūrėk, – suirzo šešiadantis.

Moteris užvertė galvą. Ant storos šakos tupėjo voverė ir gliaudė kankorėžį, lukštelius leisdama sniegu sklęsti žemyn.

– Į ką man ten žiūrėti?

– Čia šeštasis upės postas.

– O kur sargybinis? – Motinėlė nepatenkinta apsižvalgė, tikėdamasi netoliese pamatyti nepareigingą medžiotoją, apleidusį savo stebėjimo vietą.

– Nėra jokio sargybinio.

– Kaip tai? – net gimda susitraukė, priversdama moterį suraukti nosį dėl netikėto potyrio, – Tai kodėl nepaskyrei?

– Va todėl ir norėjau, kad savo akimis pamatytum. Mes nebeturim žmonių.

Nemalonus jausmas pilve dar labiau išplito ir ji keliskart švelniai perbraukė per jį delnais, tikėdamasi, kad tai tuojau praeis.

– Nieko nesuprantu, – Lorota paėjo arčiau upės ir pažvelgė atgal. Tolumoje, ties horizontu, beveik galėjo matyti maudyklą, – tai kaip mes apsisaugosime nuo vilkų?

– Neapsisaugosime. Mes per silpni ir jei jie puls, mus sunaikins.

– O Pirmoji Motina... Ką darysim, Gelai? Mes juk turime kažko imtis, turime apsaugoti spiečių, dabar mudu už jį atsakingi...

– Taip. Turime apsaugoti, – vyro balsas buvo įtartinai ramus, lyg jo visiškai neliestų ta tragedija, kurią jis tik ką atskleidė Motinėlei.

– Nustok slapukauti, – suirzo Lorota, – tu kažką sugalvojai, jaučiu.

– Taip, aš jau išsprendžiau tą klausimą. Dabar tu turėsi priimti sprendimą ir aš labai tikiuosi, kad nuspręsi teisingai.