Spiečius (baigta)

39. Pradžia

– Koks gražus tavo vaikas... – Heket pasilenkė ir pakuteno ant Anukos krūtinės gulinčio naujagimio nugarytę.

– Jam kažkas negerai.

– Kodėl taip kalbi? Rankytės, kojytės, viskas gražiausiai išsivystę. Nematau jokių trūkumų. Na gal tik akys. Bet jos – tėvo palikimas, nieko nepadarysi. Argi tau nepatinka?

– Ne, aš ne dėl akių. Jis nuostabus, tik... Kodėl jis nereaguoja? Kodėl nežinda? Tik mojuoja rankyte į tą kampą, – Anuka nusipurtė, pagalvojusi, kokią maitą paliko toje kertėje, – taip neturėtų būti.

– Nusiramink, viskas gerai. Jis tiesiog laukia.

– Laukia KO?

Juodaplaukė stryktelėjo ir grakščiai nusklendė prie išdorotos vilkės. Pasilenkusi kažko ieškojo, bet klajoklė neįstengė įžiūrėti. Tik kai moteris išsitiesė ir atsisuko, pamatė ant jos rankų mažą pūkų kamuoliuką.

– Štai – meiliai šypsojosi Heket, braukdama per švelnų melsvą kailiuką, – dabar viskas bus gerai.

Kai jauniklis atsidūrė greta berniuko, kūdikis pamataravęs ore ranka, grybštelėjo ir įsitvėrė į žvėrelio ausį. Užčiuopęs pilkąjį nurimo ir įsikniaubęs į motinos krūtį ėmė godžiai žįsti, o motinos krūtinė prisipildė begalinės laimės. Stebint naujagimį laikas slinko nepastebimai. Anukai rodėsi, jog galėtų visą begalybę stebėti negrabius mažylio judesiukus, sunkiai besisukančią šlapią galvelę ir klausyti pasitenkinimo kupino niurnėjimo. Net kai vaikas pasisotino ir užmigo čia pat, ant jos krūtinės, ji negalėjo atplėšti nuo jo akių. Buvo baisu nusisukti, vis kirbėjo mintis, kad jei tik ji praras budrumą, mažyliui kažkas nutiks, todėl atkakliai stebeilijo, vis švelniai paglostydama savo vaiką ar greta užmigusį vilkiuką.

– Ir kaip aš tavęs nepastebėjau..., – negalėjo suvokti Anuka, bet juk ir neieškojo, nė nepagalvojo atidžiau pasižvalgyti, ar už pilkosios vilkės kažkas nesislepia.

Netikėtai lauke kažkas subildėjo. Keli akmenėliai nusirito nuo olos. Moteris įsitempė ir baukščiai žvilgterėjo į greta pritūpusią Heket.

– Viskas gerai, čia pagalba, – kaip visada su savo neblėstančia šypsena nuramino gimdyvę moteris ir pasuko galvą link olos, skimbtelėdama kasose įpintais gintarėliais.

Vakaro prietemos pritemdytoje landoje šmėstelėjo siluetas. Iškart suprato, kad tai ne vilkas. Buvo panašesnis į žmogų, bet atėjūno kūną dengė kailis, kas iš pradžių gerokai išgąsdino, bet nuo praėjimo dvelktelėjus vėjo gūsiui, viskas apsivertė aukštyn kojom:

– Jarai? – negalėjo savo pojūčiais patikėti klajoklė.

– Tu gyva... – pažįstamas sodrus balsas užliejo olą.

– Žinoma, aš gyva, tačiau kaip tu...? Aš juk mačiau... Gelas šovė, tu panirai.

– Taiklus niekšas, – tyliai urgztelėjo, – tai mane ir išgelbėjo.

– Kaip tai?

– Taikė į širdį. Tik mano širdis kitoje pusėje.

Jaras prisiartino prie Anukos, nė nepažvelgęs į greta rymančią Heket. Ši tik gūžtelėjo pečiais ir stryktelėjo link durų, metusi trumputį „palauksiu lauke". Vyras suklupo prie gimdyvės ir švelniai uždėjo ranką ant miegančio mažylio.

– Ir vis dėlto į tave pataikė dvi strėlės, o tu čia, tiesiai prieš mane, negaliu suprasti, kaip taip įmanoma.

– Koja mane ištraukė iš vandens. O paskui žaizdas apsiuvo tvėriai.