Spiečius (baigta)

35. Prieglobstis

Kojų raumenys liepsnojo, o veido odą svilino pernykščių avietynų stagarai, čaižantys kiekvieną neapsaugotos odos lopinėlį. Plaučiai švokštė, gerklę rėžė kiekvienas įkvepiamas žvarbaus oro gurkšnis, net kraujas, plūsdamas kraujagyslėmis, rodėsi mėgina suplėšyti moterį į smulkius skutelius. Tačiau tai, kas kankino jos kūną, buvo niekai, palyginus su tamsa, ėdančia iš vidaus. Ta tuštuma. Tuštuma, baisesnė už nepažįstamą klaidų mišką, per kurį brovėsi. Už lokį, sekantį bėglės pėdsakais ir su kiekvienu žingsniu vis labiau artėjantį. Baisesnė už kelią, vedantį į niekur. Ir jei ne tas vienintelis vilties žiburėlis, būtų čia pat kritusi ant kelių ir laukusi ją persekiojančio žvėries. Būtų pasidavusi, nebekovojusi. Tačiau Anuka turėjo ką saugoti ir baimė prarasti tą mažą, joje augantį, stebuklą vis augo. Baimė suteikė jėgų.

Prisidengė veidą, gindamasi nuo besidaužančių liaunų krūmynų, kuriuos įžiūrėti darėsi vis sunkiau. Vakarėjančiame miške medžių kamienai, šakos, paparčiai ėmė lietis į vientisą pilką dėmę.

Akimirką pasirodė, kad už nugaros, įmerkęs snukį į jos šviežią brydę, šnopuodamas artėja lokys. Prarijo klyksmą ir iš paskutinių jėgų metėsi į priekį: rankomis mosavo prieš akis, mėgindama praskirti sąžalynus, nors beveik jų nebematė. Staiga visu kūnu atsitrenkė į milžinišką akmenį. Užlaužta ranka nutirpo, skausmas surakino petį, dieglys persmelkė visą šoną ir ji, praradusi pusiausvyrą, skaudžiai suklupo. Nuo smūgio ėmė spengti galvoje ir moteris, praradusi paskutines jėgas, išsitiesė greta milžiniško riedulio. Žemė prie uolos buvo akmenuota, aštri, jautė rupų žvirgždą visu kūnu. Kraujas iš prakirsto antakio lėtai sruveno per blakstienas, retkarčiais susitvenkdamas į juodus lašus, kurie prisirpę kapsėjo į dulkes.

Baimė suplazdėjo krūtinėje ir užgeso, kartu užmerkdama ir krauju pasruvusią akį.

Maudė pusę kūno, o kita pusė buvo visiškai sustingusi ir nejautri. Ant veido tirpo snaigės – tas ledinis vanduo, besiritantis lašais ir besikaupiantis kūno linkiuose ir bus ją prižadinęs. Pamėgino atplėšti akis. Blakstienos užlipusios nuo sukepusio kraujo – matyt netrumpai išgulėjo. Pagaliau atsimerkė. Bent jau galvojo, kad atsimerkė, nes vaizdas nė kiek neprašviesėjo: kol ji gulėjo į mišką spėjo įsisukti naktis.

Keista, kodėl jos nesudraskė lokys?

Tačiau nebuvo laiko per ilgai apie tai galvoti: turėjo kuo greičiau susirasti užuovėją nuo kylančios audros ir netoliese slankiojančių žvėrių.

Atsistoti nebuvo lengva, tačiau pagaliau įstengė. Tą pačią akimirką kai išsitiesė, pilve sprogo skausmas ir išsiliejo po visą kūną. Susverdėjo ir atsirėmė į uolą, besitęsiančią kažkur į tamsą, gailiai unkšdama pro sukąstus dantis. Teko pripažinti, kad nesugebės išlaikyti pusiausvyros, todėl neliko nieko kito, kaip slinkti palei akmens sieną. Nusvirduliavus vos keletą žingsnių žvyruotu takeliu, praėjimą atkirto aukštų riedulių sąvarta. Reikėjo eiti aplink arba ropštis į viršų. Ji apsidairė. Virš atplaišos, esančios arčiausiai kalno, pastebėjo atbrailą, kuri lyg ir buvo panaši į menką pastogę. Vis šiokia tokia užuovėja. Juolab, kad eiti į priekį nebeturėjo jėgų. Skausmas tai sukildavo, tai atsitraukdavo ir moteris kuo puikiausiai suvokė, kad toliau viskas bus tik blogiau. Turi nedelsiant kažkur įsikurti, nes stiprėjantys sąrėmiai gali nublokšti ant plynos žemės, o to žūtbūt turėjo išvengti.

Dešine ranka grabaliojo uolą, mėgindama rasti už ko galėtų nusitverti. Kairioji buvo per silpna, ja tegalėjo remtis, tačiau kūnas pripratęs prie visą gyvenimą trukusių treniruočių buvo gana neblogai pasirengęs priimti visą apkrovą tik viena sveika kūno puse. Jei tik nebūtų tokia sunki...

Šiaip taip užsiropštė iki pusės luito ir suprato, kad jis nėra toks aukštas, kaip buvo pamaniusi. Galbūt du žmogaus ūgiai. Bet raumenys ėmė tirtėti nuo įtampos, o pirštai sugrubo nuo tyžtančio sniego. Kūną vėl apėmė skausmas ir ji privalėjo sustoti. Negalėjo tik suturėti iš akių pasipylusių ašarų. O, jei tik būtų galėjusi, būtų susisupusi į savo žydrą skraistę ir tūnojusi ten pernakt, tyliai inkštusi iš skausmo ir nevilties, tačiau neturėjo kuo prisidengti. Kartu su prieglobsčiu dingo ir jos apsiaustas, vienintelis šioj žemėj, mielai priimdavęs moterį glėbin.

Vėjo gūsis atnešė lokio tvaiką. Tas kvapas lyg nematoma ranka pakylėjo Anuką ir ji pagaliau pasiekė riedulio viršų. Karštligiškai dairėsi aplink: akmuo buvo didelis ir plokščias – pakankamai vietos sugulti trims stambiems vyrams, tačiau vien tai prieglobsčio nesuteikė. Šiek tiek guodė, kad, kiek sugebėjo įžiūrėti, visi aikštelės kraštai buvo gan statūs ir sunkiai įveikiami laukiniam žvėriui. Bent jau norėjosi tuo tikėti. Tik akmeninis stogelis pasirodė ne toks platus, kaip atrodė iš apačios. Bet gal vėliau galės prie jo prikabinti tvėrių rezginį ir pasidaryti palapinę, o dabar reikėjo ištverti tik šią naktį.

Sniegas drėbė akis ir moteris beveik nebejautė veido.

Ką ji nori apgauti? Be užuovėjos ji tikrai nesulauks ryto. Nusibaigs čia, ant šio pliko akmens.

Inkšdama ropojo slidžiu paviršiumi tikėdamasi pasislėpti uolos kampe, kur į žemę smigo akmeninė atbraila.

Nors iki nišos tebuvo likę vos keli žingsniai ji vis dar buvo juoda ir neįžvelgiama. Anuka iš paskutiniųjų atsispyrė ir pagaliau pasiekė tikslą. Tikėjosi susisukti į kamuoliuką ir pailsėti, tačiau tikrai nelaukė, kad už atbrailos pamatys atsivėrusią tuštumą. Grybštelėjo tamsą ranka, tačiau jokio akmens neužčiuopė. Viltis suspurdėjo krūtinėj. Priglaudė delnus prie akmens ir braukdama surado kraštus. Tamsoje slėpėsi niša ir kuo toliau tyrinėjo, tuo gilesnė ji rodėsi. Netruko suprasti, kad ten ola. Pro angą pralindo be jokio vargo. Tiesa, gal ir nepavyktų įeiti stačiomis, tačiau šiuo metu tai neturėjo visiškai jokios reikšmės. Ji jau gavo daugiau, nei būtų kada galėjusi tikėtis. Klajoklė surado prieglobstį.