Spiečius (baigta)

20. Dienos didvyriai

Negalėjo patikėti, jog Gelas per tas tris dienas, kai buvo iškeliavusi, taip pasitaisė. Jam nebereikėjo lazdos ir jis judėjo beveik taip mikliai, lyg niekada ir nebuvo sužeistas. Už tai sekta atrodė sutrikusi ir pasimetusi, nors pamačius kirtimu besiartinančią Anuką sušuko iš džiaugsmo, o prisiartinus suspaudė taip tvirtai, jog vos neuždusino.

– Aš negalėjau išbūti spiečiuje, turėjau kažką daryti ir Gelas pasiūlė eiti tavęs pasitikti, – neįprastai greitai bėrė žodžius Iglit.

– Palauk, ne dabar, – mėgino ją nutraukti klajoklė, – man reikia pagalbos ir greitai.

– Tu sužeista? – iš nuostabos atsipeikėjo ir Gelas.

– Ne, ne aš, su manimi motina, – mėgino istoriją išdėstyti vienu atsikvėpimu, kad nepamirštų visko, ką buvo sumaniusi sakyti, – bet ji prarado sąmonę ir aš nusprendžiau, kad bus greičiau, jei pasiekusi pirmąjį upės sargybinį pasikviesiu pagalbą.

Sekta su Gelu galėjo judėti nepalyginamai greičiau už Anuką, todėl ji tik keliais žodžiais nusakė, kaip rasti stovyklą ir jiedu pasileido ta kryptimi. Stebėdama juos tolstančius klajoklė galėjo galvoti tik apie tai, kad Jaras spėtų nepastebėtas atsitraukti, nes baimė, kurią pamatė jo akyse, kai užsiminė apie galimybę apie jį papasakoti kitiems spiečiaus gyventojams, buvo tokia didelė, kad sukėlė nerimą ir pačiai Anukai.

Neatrodė, kad Gelui būtų sunku nešti išsekusią ir vis dar neatsigavusią motiną, tačiau kai jie vėl visi susitiko, vyro veidas buvo neatpažįstamai persimainęs ir tai suglumino klajoklę.

– Jis ją pažįsta, – sušnibždėjo Iglit, eidama greta Anukos, – jos vardas Oza. Ir kai jis išėjo iš Maurų įlankos, ji laukėsi.

– Kaip manai, ar ji prarado vaikelį? – moterys šiek tiek atsiliko, kad galėtų pasišnekėti.

– Jis sako, kad greičiausiai ji pagimdė, nes nėštumas jau buvo ženklus. Juk tu nepastebėjai kūdikio?

Anuka nesusivaldžiusi dėbtelėjo į draugę.

– Taip, atleisk, kvailai paklausiau... Bet kur tada jos vaikas?

– Hmm, – numykė primindama sau, jog apie gmorgą niekam negalės pasakoti, neatskleisdama Jaro, – manau, kad pas juos...

– Gmorgus?

– Ji buvo tokia paklaikus, sutrikus... Atlėkė kažkur iš miškų, lyg būtų vejama.

– Manai ji paspruko nuo jų?

– Nežinau, gal... Kito paaiškinimo nesugalvoju.

– Nesvarbu. Čia jau nieko nebepakeisime. Bet tu, tu tikra šaunuolė! Ne tik partempei man visas medžiagas, – sekta krestelėjo kuprinę ant pečių, – bet dar ir išgelbėjai motiną. Manau spiečiuje visi liks be žado.

– Kaip manai, – dar nebuvo pasirengusi galvoti apie tai, kas jos laukia sugrįžus, per daug minčių kunkuliavo, – manai Semba ją išgelbės?

– Taip, neabejoju, kad jei yra bent menkiausias šansas, ji tai padarys.

--------------------------

Visi nekantriai sukiojosi po aulą, laukdami, ką apie Anukos kelionę ir Ozą pasakys Semba, mat be Motinėlės paaiškinimo, dauguma vis dar nežinojo, iš kur pas juos spiečiuje atsirado Maurų įlankos motina ir kaip vertinti tokią žinią, tačiau Danas akivaizdžiai nutuokė daug daugiau už kitus.

– Ar parnešei tai, ko reikia sektai?

– Taip, atrodo viską radau. Iglit kaip tik peržiūrinėja atsargas ir skaičiuoja, kiek kapsulių pavyks paruošti.