Spiečius (baigta)

5. Sužeistasis (II)

Klajoklė glaustai nupasakojo, kaip jos su sekta išgyveno susidūrimą su vilkais.

– Taip, Iglit man tą patį sakė, – staiga atsisuko ir pažvelgė į kalbėjusiąją, pastarajai vos spėjus pagarbiai nuleisti akis, – taigi tu kalbi tiesą. O kaip atsikratei vilko, kuris tau ant nugaros užšoko?

Anuka ir sau negalėjo į šį klausimą atsakyti, turėjo tik vieną variantą, kurį buvo galima sakyti kitiems:

– Kvapas. Manau tai dėl kvapo, kuriuo mes su Iglit išsitepėm. Aš galvoju, kad žvėris pajuto lokio tvaiką ir tiesiog neapsikentęs paspruko, – Anuka padarė pauzę ir laukė reakcijos. Net nežiūrėdama į Motinėlę juto, kaip ją šukuoja aštrus Sembos žvilgsnis, – neturiu kito paaiškinimo...

– Sekta tos pačios nuomonės. Taigi atrodo, kad tu gali būti naudinga man. Mano spiečiui.

Norėjo pasidomėti, kuo ji gali būti naudinga, tačiau kaip ir kiekvienas spiečiaus gyventojas, puikiai žinojo, jog nedera uždavinėti klausimų Motinėlei.

– Kai atvykai, nieko gero iš tavęs nesitikėjau. Galvojau išdroši keletą žvėrelių ir iškeliausi. Bet kad dėl mano vaiko stosi prieš vilką... Nustebinai. Ir gerai. Mane retai kas stebina. Iš kur moki taip gerai naudotis svaidykle?

– Visos moterys laukia pirmojo kraujo, todėl iki dvidešimt penktosios vasaros sukiojasi aplink spiečių ir beveik nieko nesimoko, – nenorėdama bereikalingai gaišinti Sembos, pradėjo nuo esmės, – o aš nuo vaikystės žinojau, kad nebus jokio kraujo, tad galėjau prideramai pasirengti klajoklės gyvenimui. Iš namų iškeliavau savo septynioliktą pavasarį. Nuo to laiko savimi rūpinuosi, medžioju keliaudama ir atnešu priklausančią grobio dalį spiečiui, kuriame žiemoju. O kol klajoju, turiu daug laiko praktikuotis.

– Iš kokio atstumo pataikai? – atrodė Motinėlė buvo suintriguota.

– Gerai prisitaikius, galėčiau numušti mažąją stirną kitapus upės ties lieptu.

– Tikrai? – balse nuskambėjo šioks toks nepasitikėjimas.

– Galėsiu parodyti.

– Kol kas man tai nėra svarbu. Dabar man reikia, kad šį tą pažiūrėtum ir pasakytum, ar esi tai mačius.

Tai pasakius, Motinėlė mostelėjo ranka, kviesdama pašnekovę prieiti arčiau sužeistojo.

Kadangi gavo kvietimą, Anuka prisiartino ir nesivaržydama ėmė jį apžiūrinėti. Ant kūno buvo daugybė sužeidimų. Kai kurios žaizdos plėštinės, kai kur ryškios dantų žymės. Moteris dairėsi, kur gi Gelo tvėriai ir netruko pastebėti baltomis putomis pasidengusią žaizdą ant kaklo. Niekaip negalėjo suprasti, kaip jis išgyveno iki šios akimirkos. Gal čia dėl to jo „neramaus" kraujo, gal tas atkaklumas ir neleidžia pasiduoti? Tačiau kol kas mirtis vis dar sukiojosi aplink. Sužeidimų buvo tiek daug ir jie buvo tokie gilūs, kad mažieji vijūnai nespėjo jų siūti. Ir vis dėlto ne baisios žaizdos ir Gelo atkaklus kabinimasis į gyvenimą labiausiai nustebino moterį: ant peties, kiek žemiau raktikaulio ir ant pilvo bolavo trys keisti piešiniai. Lyg voratinkliai, ar didžiulės delno dydžio tamsios snaigės. Tas vaizdas privertė sudrebėti. Netikėtai plūstelėjo prisiminimai iš gimtojo spiečiaus. Laimos kūnas ant jos motinos rankų su didžiuliu, akyse ryškėjančiu raštu: mažas taškelis nuo kurio, lyg saulės spinduliai, vinguriavo šakotos gijos, kurių viena nutįso iki pat klubo, pakeliui suskildama į plauko storumo atšakas, kaip nesustabdoma kalnų upė po pavasarinio lietaus, užpildoma šimtų smulkių vandens siūlelių.

– Masti man sakė, jog tu iš pajūrio ir tavo gimtąjį spiečių sunaikino vilkai.

Anuka nustebo, kad Motinėlė žino, iš kur ji atkeliavo, kad išvis kalbėjo apie ją su kitu žmogumi. Matyt, ši emocija atsispindėjo veide, mat Semba paaiškino: