Spiečius (baigta)

P R O L O G A S

Moteris prisėdo ant kelią užtvėrusio milžiniško rąsto ir lėtai perkėlė per jį kojas: keliavo jau gerą pusdienį ir nė nenutuokė, kiek dar teks klaidžioti, tad stengėsi tausoti jėgas. Tačiau aplink ją besisukiojančiai mergaitei nuovargis rodos buvo nė motais. Nors ir turėdama iš pažiūros nesveiką koją bei ranką, ji gana lengvai įsispyrė į stuobrį sveikąja pėda ir beveik grakščiai persiritusi į kitą pusę, šmurkštelėjo į papartyną. Vaikas atrodė silpnas, pažeistas, tačiau klajoklė puikiai žinojo, jog po sueižėjusiu paviršiumi slepiasi gerai ištreniruoti raumenys, kurie leidžia mažajai beveiki neatsilikti. Stebėdama tolstančią mergaitę ji pasisuko į vėją, leisdama jam nuvilnyti išrasojusia veido oda ir įsisukti į juodus plaukus, sutilindžiuoti kasose įpintais gintarais. Ji įkvėpė. Plaučius užpildė salsvas žemuogių ir sodrus šlapios dirvos kvapas. Po šiais aromatais slėpėsi gerokai daugiau: lengvai dvelkė šviežiu ožkų mėšlu, liežuvio galiuku buvo galima pajusti netoliese banguojančios jūros sūrumą, nuožmiai saulės svilinamų kopų šutą. Vieni kvapai ją džiugino ir vertė nusišypsoti, kiti – kėlė nerimą. Tačiau dabar ji nenorėjo pasiduoti blogai nuojautai, stengėsi susitelkti į tai, kas laukia netrukus, todėl užgniaužusi dvejones žengė į priešaky plytintį paparčių debesyną. Į veidą atsimušančios gaivesnio oro srovės pranašavo, jog netrukus jos išeis į atviresnę vietą. Ir tikrai: vos po kelių akimirkų mergaitė šūktelėjusi pranešė, jog tankynė baigėsi. Prieš akis atsivėrė retai augančių ir dėl to savo išsikerojusiomis šakomis nuo gentainių gerokai besiskiriančių, pušų laukymė. Kadaise šioje vietoje giria augo lyg siena, tačiau prieš daug metų, kai Heket dar buvo visai jauna, nuo jūros atošė baisi audra ir išvartė medžius, kurie dabar, aptraukti storais samanų sluoksniais, trūnijo kažkur giliai po klajoklių kojomis, erdvę virš savęs atidavę tada dar jaunoms, o dabar jau galingoms pušims, kurių juodi šešėliai lyg salos plūduriavo žaliame minkštame miško paklotės vandenyne.

– Čia gera vieta, – pakėlusi galvą aukštyn moteris kurį laiką stebėjo, kaip vėjas vilnija melsvais spygliais pasišiaušusiomis šakomis, – čia iš seno gimsta nauja.

Išgirdusi tokias kalbas mergaitė sukluso. Suprato, kad jos jau atėjo. Šįkart ilgai klaidžioti neteko – vos vakar vakare, suradusi prie upelio duburio buožgalvius gainiojančią Anuką, moteris pasakė, jog atėjo laikas pakalbėti su Dvasiomis ir jau šįryt, įveikusios juodą eglyną, jos pasiekė pajūrio miškus. Smagu: vaikas džiaugėsi, kad šįkart gerąją vietą pavyko surasti taip greitai ir neprireikė ilgos kelių dienų klajonės. Dabar Heket pasiners į keistą miegą, o mažoji galės pailsėti. Vėliau gal susiras kokio maisto – ne taip seniai praėjo laukymę su žieminių bulvių stagarais, o kiek arčiau jūros prasidedančiuose akmeninių bokštų laukuose galima rasti urvinių žvirblių. Kad ir kaip ilgai su Dvasiomis kalbės Heket, Anuka neprapuls – ne pirmas kartas, kai moteris palieka ją vieną ir jai tenka pačiai savimi pasirūpinti.

– Vėjas labai neramus, – Heket, atsisėdusi ant samanų trynė delnus ir šildė juos savo kvapu, mat Dvasios mėgsta gyvybės skleidžiamą šilumą, – jau kelintą dieną nuo jūros dvelkia bėda, todėl pabūk prie manęs ir niekur neklaidžiok.

Kai į rankas pagaliau priplūdo šilumos ir delnuose pajuto švelnų dilgčiojimą, Heket išsitiesė ant minkštos samanų paklotės. Anglies juodumo plaukų gijos išdriko ant sidabrinio kupsto, patogiai apglėbusio sunkią galvą. Moteris išskleidė pirštus ir panardino juos į žalumą, o lėtai krutinami nagai rausėsi vis gilyn, iki pat smėlingos pušyno dirvos. Suleidusi pirštus į žemę ji nurimo. Gulėjo taip tykiai, jog rodėsi nė nekvėpuoja. Galėjai pamanyti, kad gyvybę įkvepia ne iš oro, o semiasi iš pačių girios gelmių.

Mažoji pritūpė ant sausom kerpėm aptraukto pilko luito ir įsistebeilijo į raudoną gulinčiosios odą išmarginusias auksines strazdanas. Smulkučiai taškeliai mirguliavo, atspindėdami saulę. Ypatingai ryškiai spindėjo po akimi susimetusių apgamėlių spiečius, kuris buvo sukritęs į gražų mėnulio pjautuvėlį ant moters skruostikaulio. Kai Heket štai taip išeidavo pakalbėti su didžiosiomis Žemės Dvasiomis, mergaitė ilgai stebėdavo, kaip šviesa keliauja globėjos veidu, tai įžiebdama, tai vėl užgesindama auksinius lašus. Tas vaizdas buvo nuostabus, užburiantis ir sukeliantis pavydą – mažoji norėjo, kad jos oda taip pat žėrėtų atokaitoje, tačiau jos kūnas, ten kur nebuvo susiraukšlėjęs nuo randų, buvo tolygiai padengtas raudono gintaro spalvos odos plokštelėmis, kurios švelniai kuteno delną, braukiant viena kryptimi ir šiek tiek kibo ir šiaušėsi, braukiant kita. Bet jei ne tie išvagojimai ir ne Heket strazdanos, jos būtų tokios pat. Nors, kaip aiškino vyresnioji, jos nebuvo susietos kraujo ryšiais. "Mus sieja dvasios – ne kraujas" kartodavo ji, kai tik vaikas apie tai užsimindavo ir kantriai aiškindavo, jog Anuka kol kas nerado saviškių. Nors mergaitė gimė spiečiuje, kur gyvena motinos ir medžiotojai, bet tai nebuvo jos žmonės: "Ateis laikas, kai tu surasi saviškius", mėgdavo kartoti globėja, "o iki tol mes tave paglobosime". Tai sakydama Heket visada priglausdavo vaiką prie savęs ir tie žodžiai, sušildyti nuo moters krūtinės sklindančios šilumos, skambėjo taip paprastai, lyg jos būtų spėliojusios, ant kurio skardžio šiemet gagos susuks daugiau lizdų ir kur bus galima prisirinkti daugiau kiaušinių.