Spiečius (baigta)

7. Kodavimo naktis

Pirmasis laimikis buvo netinkamas – išskrodus paaiškėjo, jog ikrų nėra, tačiau atsirado norinčių užimti Anukos vietą prie laisvojo tinklo galo, tad išsišiepusi klajoklė galėjo bristi į krantą ir su pasimėgavimu stebėti, kaip suaugę žmonės, lyg maži vaikai varžosi, kuris galės pažaisti naujuoju žaislu.

– Kas čia per daiktas? – paskui Anuką išbridusi pasidomėjo sekta.

– Čia tinklas. Juos naudoja spiečiuose, kur ne taip lengva medžioti, kaip jūsiškiame.

– Parodysi kaip padarei.

– Žinoma, – vis dar šypsojosi Anuka, – o kam tau ikrai?

– Ryt kodavimo naktis. Motinėlė liepė ruoštis. Nors aš vis dar tikiuosi, kad spės grįžti vyriausiasis sektas.

Tik dabar Anuka suprato, iš kur ta neslopstanti įtampa Iglit veide. Ji buvo akivaizdi net tuomet, kai sekta susidomėjusi apžiūrinėjo tinklą ir tada, kai pagaliau pavyko pagauti ikringą žuvį.

– Jei jie nepasirodys iki rytojaus, man reikės pačiai vesti ceremoniją.

– Dar nesi to dariusi?

– Ne.

– Manau, tu sugebėsi, – mėgino padrąsinti klajoklė.

– Kodavimas dar ne viskas, reikia jam pasirengti. O aš viena negaliu. Ar padėtum man?

– O..., – negalėjo patikėti Anuka, – nežinau, Iglit, kodėl aš...?

– Tu netuščiažodžiauji. Girdėjau Lorotos pasakojimus ir žinau, kad vakar jos tave kamantinėjo. Bet tai, ką, tiksliau kiek, girdėjau... Lorota pagražina, žinoma, tačiau suprantu, kad pasakei tik tiek, kiek buvo būtina. Be to nemėgstu į save susitelkusių žmonių, o tokių čia nemažai. Man reikia tokio pagalbininko, kuris greitai gaudytųsi ir mažai maltų liežuviu. Kuriuo pasitikėčiau, o tavimi kažkodėl pasitikiu. Tai ar jau pakankamai prisakiau?

– Taip, žinoma, aš mielai padėsiu, jei tik sugebėsiu. Iš tiesų tai būčiau sutikus ir be paaiškinimo, – nusišypsojo Anuka.

– Na ir puiki, – šiek tiek atsipalaidavo bei pralinksmėjo ir pati sekta.

--------------------------

Nepaisant to, kad nuo tos vietos, kur stovėjo Anuka, iki artimiausio daikto buvo geri trys žingsniai, moteris bijojo pasijudinti. Sektų kambarys buvo pilnas nematytų baltos keramikos indų, apšviestas daugybės deglų, žvakių bei kelių ugnies indų, bei įspūdingos baltos krosnies, iš kurios, tiesiai į vakarėjantį dangų pro atitrauktą stogą, kilo rausvi dūmai. Ant lentynų mirgėjo ąsotėliai, dėžutės ir uždari indeliai, išmarginti klajoklei neįskaitomais ženklais, o ant didžiulio stalo vidury kambario kėpsojo dubenys su įvairių spalvų milteliais, smulkesniais už smulkiausius matytus miltus, keisti permatomi akmenys, aukštas indas su švytinčiu vandeniu ir dar daugybė keisčiausių daiktų.

– Čia dedu viską, kas jau paruošta, – sekta mostelėjo į akmeninį stalą prie durų, ant kurio gulėjo vienas juodas gumulėlis, – žinau, atrodo nedaug, tačiau ten kodo virvelė. Ją padaryti reikia ypatingai daug laiko, nes ji negali nei išblukti, nei ištirpti, nei sutrūkinėti, kad ženklinimas liktų įskaitomas visą žmogaus gyvenimą. Taigi ji svarbi. Visa kita jau pakeliui. Štai krosnyje vėsta kapsulės, o į šiuos indus surinkau tvėrių rinkinius iš kiekvieno koduojamo vaiko motinos ir tėvo. Juos suleisime į kapsules prieš pat ceremoniją, kad iki pirmojo savo naujojo šeimininko kraujo lašo jie nespėtų suėsti savo būsimųjų karalienių, kurias dar turėsime subrandinti. Ir dar reikia paruošti „pirmo tvėrių pieno", kuriuo maitinama karalienė greitai užaugs ir nebegalės išlįsti pro kapsulės snapelį.