Spiečius (baigta)

21. Namai

Kai sužinojo apie sektą ir Gelą ėmė juos stebėti. Iš tiesų abu elgėsi keistai: Iglit lindėjo užsidariusi savo kambary, kažką braižydama kreidos skiltele ant akmeninės lentelės, o kai išlįsdavo, buvo užsisvajojusi ir retkarčiais tekdavo po kelis kartus pakartoti klausimą ar likti neišgirstai. Jos veide neretai pasirodydavo kvaila šypsenėlė arba jis išvis sustingdavo, moteriai įsižiūrėjus į vieną tašką. Gelas tuo tarpu slampinėjo po spiečių irzlus ir nekantrus, baukščiai dairėsi, lyg ko norėtų išvengti ar įsitaisydavo tamsiame kampe ir stebėdavo aplinkinius. Suprantama, Lorota netruko tai pastebėti ir mėgino išsiaiškinti, kas vyksta, bet jis tik sumurmėjo kažką neaiškaus apie tai, jog nerimauja dėl Ozos ir po to karto, bent jau viešumoje, jiedu vengė kalbėti apie vyro savijautą. O dėl Maurų įlankos motinos iš tiesų buvo pagrindo nerimauti. Vos nubudusi ji ėmė klykti lygiai taip pat, kaip ir pirmąkart pamačiusi Anuką su Jaru. Sembai teko ją užmigdyti sugirdžius aguonų pieno, kurio nepavyko atsisakyti dar kurį laiką, nes moteris vos atsipeikėjus puldavo į isteriją. Pasikeitus keletui mėnulių Oza buvo visiškai sveika fiziškai, tačiau jos sąmonė kažkur iškeliavo: kai nemiegodavo, vargšelė sėdėdavo kur pasodinta ir apglėbusi save rankomis niūniuodavo lopšines, niurnėdavo žodžius, skirtus vaikui nuraminti, kol iš krūtų imdavo žliaugti pienas. Tuomet ji apsipildavo ašaromis ir nenurimdavo, kol kas nesugirdydavo raminančios arbatos, todėl prie jos nuolat turėdavo kažkas būti, mat niekas nežinojo, ką ji gali padaryti isterijos momentais. Tokia moters būklė iš dalies buvo paranki Anukai, mat visi supratingai linkčiojo, kai ji pasakė, jog joms keliaujant namo Oza buvo lyg nesava ir tiesiog ėjo, kur buvo vedama, nelabai domėdamasi tuo, kas vyksta. Taigi klajoklė, visiškai nemeluodama, galėjo besidomintiems sakyti, jog nieko apie paskutinį susidūrimą su gmorgais iš Maurų įlankos motinos ji nesužinojo. Tačiau reikėjo būti visišku beširdžiu, kad tokia kūdikį praradusios moters būklė, nejaudintų ir nekeltų skausmo niekuo negalintiems padėti aplinkiniams. Todėl kartą, kai buvo Anukos eilė prižiūrėti ligonę ir ji vėl ėmė dainuoti savo lopšinę, klajoklei šovė mintis. Ji pašoko ir nubėgo į lopšį, tuo didžiai nustebindama ten buvusias motinas ir savo įsibrovimu papiktindama Lorotą.

– Duokit man vaikelį, – paprašė žindyvės, čiūčiuojančios prieš keletą mėnesių gimusį kūdikį, kurio motina neišgyveno.

– Ką tu čia dabar sugalvojai? – pasišiaušė primoji Motinėlės favoritė.

– Reikia duoti jį Ozai. Jai reikia vaiko, o šitam mažyliui – motinos.

– Anuka, gal geriau tu nesikišk į lopšio reikalus, – neketino nusileisti Lorota, kuriai klajoklės laimėjimai nepaliko nei didelio įspūdžio, nei pelnė prielankumo.

– Duok man mažylį, – ištiesė rankas prie besiginčijančių prisiartinusi Semba.

Motinėlė, paėmusi naujagimį, patraukė į lizdą, kur vis dar linguodama niūniavo Oza. Prisiartinusi ji ištiesė kūdikį motinai, bet ta nereagavo. Niūniavo lygiai taip pat kaip ir prieš joms pasirodant, įbedusi akis į vieną tašką.

– Tai dar gerai, kad ji nepuolė vaiko... – Lorota iš anksto buvo įsitikinusi, kad bandymas baigsis nesėkme.

– Padėkit mažylį prie jos, – nekreipdama dėmesio į nepasitenkinimą pasiūlė Anuka.

Semba pažvelgė į klajoklę, akimirką pamąstė ir padarė taip, kaip buvo patarta. Kurį laiką niekas nesikeitė. Lorota garsiai dūsavo, mėgindama perteikti viso šio spektaklio beprasmiškumą, bet tuomet mažylis sukniurkė, pasukiojo galvelę ir nepajutęs šilto kūno ėmė mosuoti rankytėmis. Aplink save jausdamas vien tuštumą kūdikis dar kartą negarsiai pareikalavo dėmesio, bet jo nesulaukęs išreiškė nepasitenkinimą pilna gerkle. Lorota jau buvo bežengianti link klykiančio naujagimio, tačiau Semba be žodžių ją sulaikė ir jos toliau stovėjo sustingusios.