Spiečius (baigta)

8. Atslenkantis nerimas

Virš didžiojo aulos laužo, pamauti ant iešmo, skrudo trys dideli paršai, tačiau vyriausias alas buvo didžiai nepatenkintas ir vis dar pusbalsiu bambėjo sau po nosimi ant medžiotojų, nesugebėjusių įvykdyti duoto nurodymo. Jo visiškai netenkino pargabentas laimikis: buvo šventa tradicija didžiojo susirinkimo vakarą kepti lašiniais ir žolėmis kimštą jautį, apteptą baltuoju moliu, kuris degdamas sukietėdavo ir neleisdavo mėsai išdžiūti. Trapiame kiaute įkaltinas patiekalas prisisunkdavo žolių aromato, todėl, suskaldžius luobą, visa aula prisipildydavo gomurį kutenančio aromato ir kiekvienas spiečiaus gyventojas buvo tikras, jog suleidus dantis į burnoje tirpstančią mėsą jį apims palaimingas malonumas.

Taip, būtent taip ir turėjo būti, tačiau ką tie tinginiai atvilko? Tris laukines kiaules? Lyg retai jos būtų gaminamos – turbūt neatsirastų gyventojo, kuris bent kartą per vieną mėnulį neužpildytų skrandžio šia mėsa. Todėl ypatingam vakarui ir buvo ieškoma ypatingo gyvulio. Laukinių karvių aptikti sunku – visi tai žino, būtent todėl jomis ir vaišinamas spiečius prieš vyriausiųjų kreipimąsi.

– Prasmirdę kiaušiniai... – nusikeikė alas ir nirčiai pagriebęs juodą kasą nuo peties ėmė sukti ant viršugalvio, kad ši jam nesipainiotų, kol jis užsiims žolėmis, kurios privalėjo suteikti bent šiokį tokį pikantišką prieskonį įprastam maistui.

– Alai Bobai, – išgirdo kvietimą vos sukišęs rankas į dubenį.

– Na kas dar? – atsisuko perkreiptu veidu, tačiau prieš save išvydęs Motinėlę bematant susivaldė ir pačiu nuolankiausiu balsu, kokį tik pavyko nutaisyti, tarė, – Semba, atleiskit man už maistą, kurį šįvakar patieksiu, bet medžiotojams nepavyko aptikti karvės... Darau viską, kas įmanoma, kad patiekalas būtų nepakartojamas, tačiau suprantu, kad...

– Nesvarbu, ką valgysim, Bobai, – Motinėlė jį nutraukė neleidusi pabaigti, – reikia džiaugtis, kad apskritai turime tokias puikias kiaules. Ir aš tave ne dėl to nuo darbo atitraukiau.

– Ne?

– Imk, – ištiesė iš smulkučių vytelių pintą dėžutę su dangteliu, – įdėk į maistą.

– Visiems? – išplėtė akis alas.

– O tu nemanai, kad reikia? – Sembos akyse blykstelėjo ugnis ir Bobas iškart užsičiaupė.

Alas pritarė Motinėlei. Be jokios abejonės. Žmonės spiečiuje buvo per daug įsitempę ir įsiaudrinę. Jei Semba norėjo ramiai pasišnekėti ir kažką nutarti, reikėjo juos apraminti.

– Oh... ji teisi, man pačiam reikia pusiausvyrą atgauti, – suniurnėjęs sau po nosimi ir stebėdamas tolstančią Sembą Bobas ištraukė iš duotos dėželės vieną džiovintą uogą ir įsimetė burnon. Vos už kelių akimirkų pajuto, kaip atsipalaidavo įsitempę raumenys ir tolimesni pasirengimai vakarui jam nebekėlė jokios įtampos.

Pagaliau alai nukėlė iešmus ir ėmė pjaustyti mėsą, tad žmonės pradėjo būriuotis aplink laužą. Kol buvo išdalinta vakarienė, ant nedidelės pakylos, kuri leido visiems matyti vyresniuosius, savo vietas užėmė Semba ir trys favoritės – motinos, kada nors užimsiančios jos vietą, tarp kurių buvo ir Lorota. Visai netrukus pasirodė Danas su savo palyda, o jiems įkandin – sekta. Galiausiai, davęs paskutinius nurodymus savo jauniesiems alams, prie jų prisijungė Bobas ir vaišės prasidėjo. Tačiau nuotaika buvo visiškai kita nei per paskutinį susirinkimą šioje auloje, kai Iglit pasakojo legendą ir devyni spiečiaus vaikai gavo savo tvėrių kapsules bei kraujo kodus. Šįvakar visi buvo susikaupę ir jei ne mažieji gyventojai, kurie visame kame rasdavo kažką neįtikėtinai smagaus, vakarienė būtų praėjusi visiškoje tyloje.

– Puikiai žinau, kad laukiat naujienų, – be jokios įžangos pradėjo kalbėti Semba, vos nutilo čepsėjimas, – Danas su medžiotojais grįžo šįryt ir mes iškart sėdome tartis. Trumpai kalbant, vilkai ateina iš vakarų pusės. Šiuo metu juos nuo spiečiaus skiria upė. Nutariau, kad būtent ja ir pasinaudosime. Kadangi šiaurėje spiečių saugo Kauliniai kalnai, o pietuose – Pelkynai, lieka ne tokia jau ilga upės atkarpa, kurioje išstatysime sargybą ir neleisime jiems persikelti į mūsų krantą.