Spiečius (baigta)

3. Gamtos vaikai

Anuka, numetusi atgal vos prieš keletą akimirkų nuo rąsto sugraibytus drabužius, apsigręžė ir sugrįžusi prie upės, iš kurios taip neseniai paskubomis kabarojosi, tyliai įslydo vandenin. Kurį laiką moterys sėdėjo tylėdamos, leisdamos upės gurguliavimui užpildyti erdvę.

– Ar žinai, kodėl kartais motinoms išpjauna gimdą? – pagaliau bespalviu balsu prabilo sekta.

– Taip, žinau, – paskubomis atsakė ir pati suabejojo, – kai gimdymas komplikuojasi ir vaiką reikia ištraukti.

– Tai tik beveik tiesa. Ar žinai nors vieną vaiką, kuris gimė tokiu būdu ir liko spiečiuje?

Anuka susimąstė.

– Tokiu atveju Motinėlė dažniausiai pasako, kad vaikas gimė negyvas, kas iš dalies būna tiesa, tačiau iš tiesų taip nutinka su kai kuriais Gamtos vaikais. Ne su visais. Su kai kuriais. Kai kurie jų užauga tokie dideli, kad ima draskyti motiną iš vidaus ir juos tenka skubiai pašalinti. Kartu su viskuo.

– Tai pirmasis tavo kūdikis ir buvo toks, Gamtos vaikas? Todėl negavai saulės žymės?

– Motina gauna žymę tik po pirmo sėkmingo gimdymo. O mano pirmasis buvo ir paskutinis.

– Todėl ir nesimaudai su visais, kad žvilgsniai neprimintų to, kas nemalonu...

Sekta kurį laiką tylėjo, po to paaiškino:

– Šis spiečius nėra mano gimtasis. Aš čia atkeliavau po... Po nėštumo. Mano istoriją žino tik sektai.

– O kodėl papasakojai man?

– Nes tu pirmoji papasakojai savo istoriją. Nors gal reiktų sakyti „parodei", – Iglit balsas buvo nutolęs, o žvilgsnis klajojo kažkur tarp miško medžių, – nenorėjau likti skolinga...

– Ačiū, – tyliai tarstelėjo, nenumanydama, ką tokiomis aplinkybėmis derėtų atsakyti.

Iglit šyptelėjo. Meiliai, šiltai, švelniai. Kaip žmogui.

– Žinai lopšyje vyksta daug dalykų, apie kuriuos nekalbama, – toliau tęsė sekta, – po to, kas man nutiko, ėmiau domėtis Gamtos vaikais. Apžiūriu kiekvieną, kurį iš avilio išneša Motinėlė. Jų būna įvairių. Aš juos grupuoju. Yra žuvytės. Tokie, kurie gimsta su žiaunomis ir žvynuota oda. Būna vabaliukai – su kietais šarvais ant kūno ir labai sudarkytais veideliais. Dar..., – Iglit nutilo, buvo matyt, kad renka žodžius, – gauruotukai. Ir dar tokie kaip tu, kur sunku pasakyti. Tokie, kurie tiesiog nepilnai ar netinkamai išsivysto. Jiems neturiu pavadinimo. Nors kartais ir galvoju, kad jie turbūt nėra atskira grupė, kad jie vieni iš tų, tik jų požymiai ne tokie ryškūs.

Klajoklės širdis pašėlusiai daužėsi. Ji norėjo paklausti daugybės dalykų, bet tuo pačiu metu nenorėjo nieko girdėti.

– Žinai juokingą dalyką? – toliau kalbėjo sekta.

– Kokį? – šiaip taip išspaudė.

– Esi girdėjusi, kad motina, kuri rengiasi pastoti, nebevalgo mėsos, žuvies, o visą maistą atidžiai perrenka, kad tarp uogų ar žolių nepasitaikytų jokio vabalėlio? Nes jos tiki, kad taip užsikrečia.

– Kad nuo to jų nešiojamas kūdikis gali tapti Gamtos vaiku?

– Taip, įsivaizduoji, kaip kvaila?

– Kodėl kvaila? – paklausė ir pati išsigando, ar nebus nuvylusi savo pašnekovės dėl parodyto neišmanymo.

– Todėl, kad visa tai slypi mūsų kraujyje. Tam ir sekamos jo linijos. Todėl motinos negali pasirinkti vyrų, su kuriais susilauks vaikų. Todėl yra įstatymas atiduoti Gamtos vaikus: kad jie savo blogo kraujo neperduotų palikuoniams. Ir net nepaisant visko, kartais tiesa išlenda ir pasirodo mūsų tikroji prigimtis.