Spiečius (baigta)

23. Atskalūnas

Anuka negalėjo patikėti: Jaro tėvas atskalūnas. Jaro tėvas – sektas. Jarą žindė ir iki kol jis atsistojo ant savų kojų augino vilkė. Maitino jį savo pienu ir dalino grobį ne tik saviems mažyliams, bet ir žmogaus vaikui. Gamtos vaikui. Iš Jono pasakojimo buvo daugiau nei akivaizdu, jog Jaras už savo gyvybę privalo dėkoti tiek tėvui, kuris, pasikliaudamas vien nuojata, surado būdą išmaitinti naujagimį, tiek laukiniam žvėriui, priėmusiam jį į savo guolį.

– Bet kaip? Kaip tu sugalvojai ieškoti žindyvės tarp vilkų? – vis dar negalėjo susivokti klajoklė.

– O kas gi beliko, mergaite, kas gi beliko? Po to kai mane paženklino atskalūno ženklu negalėjau pasirodyti nė viename spiečiuje, negalėjau tikėtis žmonių pagalbos. O ir mano vaikas buvo pasmerktas. Nė viena motina nebūtų maitinusi Gamtos vaiko... Todėl, žiūrėdamas į geltonas kūdikio akis supratau tik vieną: arba aš randu, kaip jį pamaitinti, arba jis mirs iš bado man ant rankų.

– Tačiau kodėl būtent plėšrūnai, kodėl ne laukinės ožkos ar karvės? Juk galėjo būti bet kuris kitas žvėris...

– Jis jau gimė su pilkais gaurais. O akys... Aš tokias mačiau tik pas vilkus. Todėl supratau, kad mažylį priims arba jie, arba niekas...

– O kaip, kaip tu jį įpiršai vilkei?

– Tai sunki tema, mergaite. Niekada to nesakiau Jarui, tačiau pirmąją vilkę turėjau nušauti, kai supratau, kokią klaidą padariau, padėdamas nuogą kūdikį prie jos irštvos... – tyliai kalbėjo Jonas, mikliai dirdamas Kojos atneštą triušį.

– Kokią klaidą?

– Kvailą... Pirmoji vilkė, pamačiusi naujagimį prie savo olos atidžiai apžiūrėjo, apuostė ir prigulė greta, leisdama jam žįsti. Aš buvau be galo laimingas, kol nesuvokiau... Kad ji negali jo paimti taip, kaip ima savo mažylius ir nusinešti į guolį. Ji jau ketino suimti Jarą už sprando, bet tai būtų jam kainavę gyvybę. Negalėjau to leisti... Su antrąja pasimokiau. Prieš paguldydamas jį prie landos, susukau į rezginį taip, kad ji galėtų jį pakelti dantimis nesužeisdama. Tačiau antroji neketino priglausti kūdikio. Vos pamatęs iššieptus nasrus ir pašiauštą keterą supratau, suvokiau, jog gero tikėtis neverta. Tad... Tačiau aš jau žinojau, kad tai įmanoma, todėl pabandžiau dar kartą ir trečiasis mėginimas buvo sėkmingas. Vilkė pasiėmė jį į savo irštvą. Nemačiau, kas ten dėjosi, tačiau lindėjau netoliese ir klausiau ištempęs ausis. Negali įsivaizduoti, kaip atlėgdavo kaskart, išgirdus jo trumpus niurnėjimus. Tomis akimirkomis žinojau, jog mano sūnus vis dar gyvas.

– O vėliau, kada jį paėmei?

– Ilgai nemačiau savo vaiko. Praėjo nepilni metai, kol jis pasirodė prie olos landos, įsitvėręs į savo brolio vilko kailį. Tai buvo antras kartas, kai verkiau. Pirmasis buvo, kai praskleidžiau Motinėlės išneštą rezginį ir pamačiau savo sūnų. Vos jį išvydęs supratau, koks sunkus ir vienišas bus jo gyvenimas, bet prisiekiau, kad visomis išgalėmis stengsiuosi jį apsaugoti ir išauginti, kad jam neteks būti atstumtuoju. Kad visada turės bent vieną žmogų, su kurio galės pasikalbėti.

– Tai nori pasakyti, kad iki vienerių Jaras augo su vilke?

– Ir jos vilkiukais. Na, su jais jis praleido pirmus du savo gyvenimo metus, nes pirmąkart mane pamatęs vaikas išsigando ir grįžo pas savo motiną. Pas tą, kurią laikė savo motina.

– Tai tu tiesiog laukei? – Anuka negalėjo įsivaizduoti, ką turėjo patirti Jonas, kol jo vaikas, atstūmęs tikrą savo tėvą, gyveno su žvėrimis.

– Taip, mergaite, gyvenau prie jų urvo ir klausydavau dieną naktį, laukdavau tų retų susitikimų, kai Jaras su vilkiukais išlįsdavo laukan ir po truputį ėmė manimi domėtis. Iš lėto jį prisipratinau, jis prie manęs prisirišo ir vieną dieną supratau, kad mes galime keliauti ir išgyventi dviese.