Spiečius (baigta)

E P I L O G A S

Lietūs lyja, žemė ošia,

Ji gyvybei lopšį ruošia.

Tai, kas mirė praeity,

Tuoj atgims naujam ryšy.

Pasirengę jūs ar ne,

Jie atsėlins paslapčia.

Neregės jų akys žvitrios,

Nepadės nei kojos miklios.

Tai kas buvo išnešiota,

Iškeliaus į jūros uolą.

Iltys aštrios, kailis pilkas,

Štai ateina gmorgo vilkas.

Klykaudami vaikai pažiro po aikštę priešais spiečių. Ilgakasis berniukas, iškėlęs išskėstus pirštus, vaizduojančius vilko letenas, nardė tarp besistumdančių ir lenktyniaujančių vaikų, kurie mėgino užimti po vieną dulkėse išbrėžtą apskritimą – „olą". Trijulė vis dar zujo aplink sustingusius, saugų prieglobstį suradusius draugus, kai tarp mažųjų pasklido šnabždesys. Spygavimas slopo, nes vis daugiau bamblių grįžosi į keliu besiartinantį siluetą. Moteris su lanku ir prie šlaunies prisegtu peilio dėklu nebūtų nustebinusi mažųjų – taip atrodė visos spiečiaus medžiotojos, tačiau jų dėmesį patraukė ženklas, išdegintas netikėtai pasirodžiusiosios kaktoje. Tik mažiausia iš būrelio nesuprato, kas nutiko – ji nenutuokė simbolio reikšmės, už tai ją moteris tiesiog vaikiškai sudomino. Žvilgsnį traukė pasitikėjimą spinduliuojančios akys ir lūpų kampučiuose virpanti šypsena, bet labiausiai žavėjo ilgas neregėtas vėrinys, kadaruojantis ant atėjūnės kaklo: ryškiaspalvės paukščių plunksnelės, suvertos pakaitomis su barškančiais didžiųjų riešutų kevalais.

– Kas ten viduj? – susidomėjusi pypliukė jau ketino lėkti link atskalūnės, tačiau beregint buvo sučiupta vyresnės mergaitės, jau suvokiančios įdago kaktoje reikšmę.

Didesniųjų stumiami mažieji pasitraukė nuo aikštelės, tačiau visas būrys smalsumo kupinais veidais stebėjo, kaip moteris ramiai žengia link aulos. Pasiekusi vartus ji atsisuko ir pamojo ranka. Jauniausieji, kuriems ne tik patiko keistieji karoliai, bet ir veidas atrodė pažįstamas, nedvejodami mostelėjo, atsakydami į šį pasveikinimą.

Suaugusieji elgėsi panašiai: dar niekas nematė tokio įžūlaus atskalūno. Priesakai draudė su tokiais žmonėmis bendrauti, tačiau niekas nežinojo, kokia reakcija būtų tinkama tokio akiplėšiško įsiveržimo atveju. Ar turėtų jį pulti? Bet ar tai nebūtų išvarytojo egzistavimo patvirtinimas? Ar tai nebūtų laikoma uždraustu bendravimu? Sutrikę žmonės tik traukėsi iš kelio ir suko akis šalin. Medžiotojai iš padilbų stebėjo įsibrovėlę, kad spėtų pastebėti ir užkirsti kelią bet kokiems grėsmę galintiems sukelti atėjūnės veiksmams. Už tai Iglit visas šis pasimetimas akivaizdžiai džiugino. Moters šypsena su kiekvienu žingsniu darėsi vis platesnė, kol pagaliau, pasiekusi didįjį ugniakurą, ji sustojo ir apsisuko aplink, apžvelgdama visų, į pašalius susigrūdusių gyventojų, veidus.

– Tai ką, nežinot, ką su manimi daryti? Nėra nei sekto, nei Sembos, kurie galbūt galėtų susitvarkyti su tokia įsibrovėle? – Iglit balsas pergalingai aidėjo auloje, – Tai gal tuomet jūsų vyriausiais medžiotojas Gelas išdrįstų susitvarkyti su tokia nemalonia padėtimi? Oi, nereikia, tik nekalbėkit vieni per kitus... Ką? Ką sakot? Gelas žuvo? Jį sudraskė vilkai? Negali būti... Dėl ko, dėl ko jį puolė tie maitėdos? Ai tai jis su gmorgais susidėjo ir jus išdavė? Norėjo jiems atiduoti Motinėlės vaiką?

Spiečiaus gyventojų veidai ištįso. Vyriausiojo netektis juos sukrėtė. Tokiu metu, kai iš galingos bendruomenės tebuvo likę vos kelios saujelės, tai buvo ypatingai skaudus praradimas. Tačiau sugrįžusi Lorota tepasakė, kad juos užpuolė vilkai ir kad Gelas žuvo, ji nieko neminėjo apie gmorgus, tačiau iš sektos žodžių buvo akivaizdu, kad moteris ne šiaip sau aklai spėlioja, bet žino, ką kalba.

– Tai kur gi ta jūsų naujoji Motinėlė? Kodėl nepasirodo? Vis dar nesusitaikė su tuo, kad jos išrinktasis ne tik sudarė sandorį su mūsų didžiausiais priešais, bet ir savomis rankomis nužudė Ozą bei Sembą? Ką, jai nemalonu pripažinti, kad vyriausiąja tapo tik todėl, kad tas niekšas suvokė, jog Sembos taip lengvai nepastumdys ir nepalenks savo valiai? Taip taip, jūs teisingai išgirdote: Ozą nužudė Gelas, nes jos atsiminimuose slypėjo grėsmė jo planams užimti Dano vietą. O taip, tai tikrai kraupu, aš jums pritariu.

Žmonės žvilgčiojo vieni į kitus, mėgindami be žodžių išsiaiškinti, kaip reikėtų reaguoti į šiuos žodžius. Jie negalėjo nuspręsti, kas baisiau: sulaužyti įsakymą ir sureaguoti į atskalūno kalbą, ar praleisti pro ausis tai, kas jiems sakoma.

– Nagi, niekas nenori su manim dar paplepėti? O aš taip norėjau jus pradžiuginti. Žinote, turiu naujienų. Pasakyti? Tikrai norite žinoti? – sektą erzino toks bukas žmonių užsispyrimas, galintis jiems kainuoti gyvybę, bet nenorėjo, kad jie tai žinotų, todėl mėgino jį paslėpti po ironijos kauke, – Na gerai, jei jau taip prašote... Gmorgai grįžta. Jie už dienos kelio nuo čia. Šįkart jų gerokai daugiau, nes jie labai rimtai nusiteikę paimti tai, ko nepavyko paimti praeitą kartą. Taigi trumpai tariant, na ... Ryt ant šito spiečiaus degėsių galėsiu išsikepti stirnienos kepsnį. Tai laimingai jums likti, aš jau eisiu. Atskalūniški reikalai laukia.

Iglit apžvelgė visus ir lėtai patraukė link išėjimo. Kelioms akimirkoms jos ir Ziko žvilgsniai susidūrė. Vyras stovėjo atsirėmęs į savo ieties kotą ir stebėjo spektaklį su neperkandama išraiška veide. Jis nesuko akių šalin, atidžiai stebėjo moterį ir klausė kiekvieno jos žodžio, bet ką mąsto apie visą šį reikalą nuspėti buvo per daug sudėtinga, nors akimirkai moteriai ir sužibo viltis, kad jis peržengs tą tylos ribą, tačiau vyras išliko nebylus.

– Ach taip, vos neužmiršau. Noriu pabrėžti, kad niekam jūsų likimas nerūpi, o už galimybę išsigelbėti turėtumėte dėkoti Anukai. Tai ji pasirūpino, kad nebūtumėte užklupti nepasirengę. Vien dėl jos mes net pasirengę jus paslėpti, bet jei ir toliau būsite tokie „kalbūs", bus sunku suderinti veiksmus, tad kol kas... Likit sveiki.

Iglit mintyse griežė dantimis iš pykčio ant tų kvailų žmonių, kurie užsispyrusiai laikėsi savo nieko nevertų taisyklių net tada, kai mirtis beveik alsavo jiems į nugaras. O ji nieko negalėjo padaryti. Jie atstūmė jos pagalbą, jie pasirinko bukai dėbsoti ir nesijudinti iš vietos. Būtent tokios mintys sukosi moters galvojai, jai artinantis prie aulos durų. Tačiau akimirką visas nuoskaudas ir pyktį užgožė gailestis. Sau, jiems, visiems, kurie kentėjo nuo melo... Kurį laiką pastovėjo nunarinusi galvą, o kai ją pakėlė, apžvelgė vaikus ir mirktelėjo mergaitei, kurios dėmesį buvo patraukęs spalvingasis vėrinys. Pastebėjusi, kaip žiba mažosios akys, nusinėrė karolius ir ištiesė juos link padaužų būrelio:

– Nagi, kas man greitai pasakys, kur reikia slėptis, kai ateina gmorgo vilkas? M?

Sutrikę vaikai žvalgėsi tarpusavyje, metė kelis žvilgsnius į suaugusiuosius, bet nė vienas nedrįso pirmasis prabilti į atskalūnę. Sąmyšis užtruko, kol sekta nepajudino rankos ir neprivertė vėrinio žaismingai subarškėti:

– Į olą! Į olą! Reikia bėgti į olą! – iš nekantrumo net pašoko mažiausioji.

– Tai va taip ir darykit, – per petį mestelėjo Iglit, praradusi visą apsimestinį kandumą, ir, švystelėjusi žadėtąją dovaną vaikui, nužingsniavo keliu, daugiau nebeatsigręždama į sutrikusių žmonių būrį.