Spiečius (baigta)

38. Reprodukcijos Komitetas

Jordanas Valantas sparčiu žingsniu traukė ilgu koridoriumi, dengtu skaidriu lenkto stiklo gaubtu, pro kurį matėsi rami jūra. Jei būtų bent keliais aukštais žemiau, galėtų paganyti akis po žaliuojančias terasas, tačiau skubėjo į Reprodukcijos Komiteto biurą, o šis padalinys mėgo būti aukštai. Visomis prasmėmis.

– O tu žudantis replikacijos cikle... ir kaip aš jiems tai pranešiu? Taip įeisiu ir pasakysiu „gerbiamieji, mūsų genetiškai modifikuoti organizmai pradėjo savarankiškai mąstyti ir pasikliaudami logika ne tik rado būdų, kaip apsisaugoti nuo derliaus surinkimo, bet dar sugebėjo nudaigoti Mikantą." Ir kodėl būtent man taip...

Pagaliau pasiekė baltas duris su nurodytu biuro pavadinimu. Nors, geriau pagalvojus, lentelės paskirtis buvo sunkiai suvokiama, mat saloje nebuvo nė vieno, kuris atmintinai nežinotų kiekvieno užkaborio šiame plaukiojančiame rojuje. Bet ne. Dailiai graviruota iškaba išdidžiai skelbė, jog už durų „Reprodukcijos Komitetas". Žinoma, kur gi dar jis galėtų būti.

Stengėsi kalbėti glaustai ir aiškiai. Nurodė visą užduoties vykdymo eigą o kadangi operatorius Darijus Klimas jau buvo pateikęs savąjį raportą (žinoma, neužmiršęs paminėti, jog a- primityvai pasirodė puikiai ir b- ankstyvo pavasario temperatūra yra per žema jungtims, todėl ateityje tokių operacijų geriau neplanuoti), komitetas jau buvo susidaręs bendrą įvykių vaizdą.

– O kaip dėl hibrido? – nekantravo profesorė Kamprada.

– Apgailestauju, tačiau į susitikimą su pakeistuoju išvykęs Mikantas negrįžo, – Valantas vengė žiūrėti į blyškius komiteto narių veidus ir šaltai mėlynas akis, todėl žvilgsnį įsmeigė į augalų kompoziciją ant sienos, atkakliai užstojamą styrančių taisyklingų baltų šukuosenų.

– Kaip tai?

– Pagal paskutinius persiųstus registratorių duomenis galime spėti, kad jį užpuolė. Šiuo metu į įvykio vietą kaip tik vyksta likvidavimo grupė.

– Reikia jį atkurti, vos susigrąžinsime genetinę medžiagą! – pagautas emocijų šūktelėjo profesorius Kochas, – Turime tiksliai žinoti, kas tai padarė. Neabejoju, kad tie mutantai! Aha, pagaliau prasiveržė jų prigimtis! Sakiau, kad taip nutiks, juk sakiau... Niekas manęs nenorėjo klausyti.

– Nesikarščiuokime. Gausime likvidavimo grupės raportą, įvertinsim situaciją, tada ir spręsime. Mikanto atkūrimas būtų kraštutinė priemonė: be nustatytos pertraukos tai būtų tiesiog kartos praradimas. Juk visiškai tikėtina, jog pavyks nustatyti įvykių seką pagal duomenis, kuriuos surinks tyrėjai.

– Bet, habilita Toyoda, situacija akivaizdžiai pasikeitė. Mes nebegalime vykdyti savo funkcijų, jei tai, ką pasakoja Valantas apims ir kitas fermas, mes nebegalėsime tęsti savo tyrimų, – mėgino prieštarauti vienas komiteto narių.

– Manau atėjo laikas atkurti Egoną, – ramiai atsakė habilita, šiuo metu vadovaujanti Komitetui.

– Taip, pritariu, – linktelėjo ir profesorė Kamprada, – juk būtent profesoriaus Egono mintis buvo fermas perkelti į natūralią aplinką, suteikti jiems istoriją, legendas bei tikėjimą. Ši jo mintis pasiteisino ir ženkliai padidino produktyvumą, todėl nematau priežasčių nuogąstauti, kad jis nesusitvarkys su dabartine padėtimi. Be to, kiek žinau, jis numatė ir šitokį scenarijų, todėl tikiu, kad jam rengėsi. Egoną reikia atkurti. Vienareikšmiškai.

– Valantai, – komiteto habilita kreipėsi į mindžikuojantį operacijų vadovą, – jūsų paprašysime surinkti naują komandą. Privalome susigrąžinti hibridą, jis gyvybiškai svarbus tolimesniems mūsų tyrimams. Atidėkite visas kitas užduotis, dabar prioritetas – tas vaikas. Turime nustatyti, ar jis funkcionuojantis, ar vaisingas ir kokios tolimesnės kryžminimo perspektyvos.

– Nepatikėsiu, kol nepamatysiu, – blyškiu kumšteliu į stalą trinktelėjo Kochas, net baltų plaukų bokštas sulingavo, – ta genetinė košė, kurią taip išradingai sumaišė Egonas, niekada nepriartės prie mūsų. Išgryninimas ne-į-ma-no-mas! Mes tik švaistome laiką bei energiją. Bet jūs atsisakote tai matyti. Todėl nekantriai laukiu momento, kai jūs išvysite tą hibridą ir savomis akimis įsitikinsite, koks monstras gaunasi iš tokio rūšių maišymo. Jau regėjome pirmuosius Egono genetinius mutantus. Čia bus tik nevykęs tragedijos tęsinys.

– Profesoriau, – ištaikiusi progą į vyro monologą įsiterpė Kamprada, – leiskite jums priminti, kad iš tų mutantų išgryninome dabartinį fermų kontingentą, kurio genetinis grynumas yra artimesnis mums, nei bet kuriai iš buvusių genų donorų rūšiai.

– Vardan mokslo... devyniasdešimt devynių procentų sutapimas! Ir jūs tai laikote pasiekimu? Tai yra pasityčiojimas iš mūsų genetinio grynumo.

– Pažvelkite, kur tas grynumas mus atvedė! Į reprodukcijos sutrikimus bei neišvengiamą išnykimą!

– Gerai, gana, – Toyoda nutraukė beįsiplieskiantį, šimtus kartų girdėtą, ginčą, – kitame mūsų posėdyje, tikiuosi, jau dalyvaus profesorius Egonas, turėsime likvidavimo grupės raportą, o Jordanas bus grįžęs su hibridu. Ar jūsų užduotis jums visiškai aiški, Valantai?

– Taip, habilita Toyoda, – linktelėjo galva Jordanas ir su palengvėjimu pasuko link durų: geriau jau jis kausis su tais primityviais humanoidais, nei stoviniuos prieš šią dievus žaidžiančią šutvę.