Spiečius (baigta)

25. Šešiadantis

– Jau... Jie pasirengę... – sušvokštė sekta, uždususi nuo lipimo virve.

Danas apžvelgė visus, susirinkusius aplink arena vadinamą didžiulę duobę, iškirstą akmenuotame grunte pačią pirmąją žiemą, čia įsikūrus spiečiui. Nuo to laiko tarp šių pilkų sienų grūmėsi tiek jaunų medžiotojų ir nuostabių plėšrūnų, jog net suskaičiuoti buvo sunku. Jis pats, dar būdamas beveik vaikas, čia kovojo su vikruole lūšimi, kuri taip sukando kairės rankos nykštį, kad po šiai dienai vyras negalėjo sulenkti piršto, papuošto giliu randu, nutįsusiu nuo nago iki paties riešo. Arši katė buvo... Už tą pergalę jis gavo savo pirmąjį medžiotojo dantį – tai prisiminęs Danas grybštelėjo ant kaklo kabantį vėrinį su septyniais plėšrūnų dantimis. Atrodo taip neseniai tai buvo, o dabar štai jis stovi čia, ant stataus skardžio ir žvelgia į du penkiadančius. Iki gmorgų puolimo vyriausiasis džiaugėsi, jog jo pėdomis seka net du puikūs vyrai, galėsiantys užimti vyriausiojo vietą, tačiau tą akimirką, kai prieš akis sprogo į Romo krūtinę atsimušęs žaibas, nubloškęs jaunuolį tiesiai ant Dano, vadas patyrė, jog tik per laimingą atsitiktinumą išliko gyvas. Nuo tos minties, kad galėjo žūti, medžiotoją apėmė siaubas. Ne, jis nebijojo mirties, tačiau suvokimas, jog po jo lieka du vienodą teisę į jo vietą turintys vyrai, privertė drebėti. Ir kaip jis galėjo šitaip neapsižiūrėti, kaip jis šio klausimo neišsprendė dar prieš pirmąjį puolimą – tokio aplaidumo negalėjo sau atleisti ir liko tik džiaugtis, jog po pirmojo susirėmimo, tepraėjus vos dviem mėnuliams, atslinko žiema. Iškritęs pirmasis sniegas leido spiečiui ramiau atsikvėpti, nes visi žinojo, jog gmorgai iki pavasario nebepasirodys. O Danui šis laikas buvo vienintelis tinkamas išrinkti savo įpėdinį. Ir tai paaiškės jau šiandien: Gelas ar Zikas taps vyriausiuoju medžiotoju, po to kai stos Dano laikas susitikti su neišvengiama mirtimi.

– Tu tikra, kad jau veikia? – nenorėjo duoti signalo per anksti.

– Taip, tikra. Vyzdžiai išsiplėtę, kvėpavimas padažnėjęs. Jie tikrai pasirengę, – užtikrino spėjusi kvapą atgauti Iglit.

Danas dėbtelėjo į sektą. Nebuvo priežasties ja nepasitikėti. Nors moteris ir prieštaravo Pirmųjų mokymui siūlydama pakeitimus gynyboje, tačiau jos idėjos dėl spiečiaus apsaugos davė neįtikėtiną naudą. Susirėmimo netektys buvo mažos, o gmorgams teko sprukti, net nespėjus pasiekti išorinės spiečiaus sienos. Tai buvo daugiau, nei galėjo tikėtis bet kuris gynėjas. Ir vis dėlto, kažkas Iglit žvilgsnyje neramino vyriausiąjį.

Prieš pakeldamas ranką ir duodamas ženklą paleisti žvėris, vyras paskutinį kartą apžvelgė areną: penkiadančiai stovėjo ovalios aikštės centre ir nervingai žvalgėsi, dirginami keleriopai užaštrintų refleksų. Danas puikiai prisiminė tą jausmą, sukeltą mėlynojo sektų gėrimo, kai vienas medžio lapas atrodo lyg giria, žmogus – kaip minia, o vienišas plėšrūnas kaip visa gauja. Žinojo, kaip kiekvienas kvapas, garsas ar vaizdas užtvindo jusles, galvoje sukurdamas daugybę kartų padidintus vaizdinius. Todėl vilkai, kuriuos netrukus pamatys penkiadančiai, pasirodys kaip gmorgų armija, motina su vaiku, stovinti jiems už nugaros, bus lyg visi spiečiaus palikuonys su savo gimdytojomis, o du medžiotojai, kuriuos jie pasirinko prieš išmėginimą, atstos visus gynėjus, todėl šie du vyrai netrukus gins save ir savo žmones nuo užpuolimo, suteikdami Danui progą įvertinti jų veiksmus ir vėliau priimti sprendimą, kuris jų bus tinkamesnis vadovauti spiečiui.

– Du, – mostelėjo vyrams, laikantiems žvėrių narvų lynus ir sunėrė pirštus, kad iš nekantrumo nepradėtų mosikuoti rankomis.

Beveik be garso pakilo dveji vartai ir iš tamsos sužibo geltonos vilkų akys. Žvėrys neskubėjo, pasirodė arenoje lėtai savo didelėmis letenomis mindami purų sniegą ant žvirgždo, uostinėdami orą ir dairydamiesi aplink. Atrodė beveik ramūs, kol į jų gaurus neįsmigo po vieną mažą strėlytę, paleistą Dano nurodymu. Skausmas, sumišęs su sektos tirpalu, kaipmat privertė iššiepti nasrus ir pašiaušti keteras. Vibruojantis urzgimas nusirito akmeninėmis arenos sienomis ir jie pasileido pirmyn.