Spiečius (baigta)

22. Burtai

– Girdėjau viena iš tavo paslaptingų savybių yra traukti žvėris, – niuktelėjo Zikas Anukai į pašonę.

Nors vyro plaukuose jau matėsi viena kita žila gija, tačiau dažnai jis elgdavosi kaip neturintis kur išlieti energijos paauglys.

– Eime, patikrinsim, ar pritrauksi ką nors tokio rimto, ko aš negalėčiau įveikti, – pasiūlė baigdamas graužti sultingą šaknį ir išsišiepdamas.

– Nenoriu, neturiu nuotaikos.

– Baik, jau antras mėnulis sukiojiesi čia, niekur nosies neiškiši.

– Nenoriu, Zikai...

– Anuuuka... – nutaisė liūdną veidą priversdamas klajoklę nusišypsoti, – mačiau! Viską mačiau! Dabar jau tikrai neišsisuksi.

Su Ziku buvo lengva: keliaudamas jis kalbėjo apie medžiokles, pasakojo smagius nutikimus, o kai aptikdavo kokį pėdsaką pavirsdavo lūšimi ir taip mikliai susekdavo grobį, kad moteriai te reikėdavo pastovėti ir palaukti, kol jis sugrįš su laimikiu. Nebuvo jokio konkuravimo ar įtampos, kad ji neprisideda. Atrodė, kad abu visiškai patenkinti savo partneryste. Jis medžiojo, o klajoklė palaikė kompaniją.

– Bet tavo ir uoslė... Jei jau pasakai, žiūrėti į kurią nors pusę, tai jau galiu pasiruošti šauti, gaudyti ar persekioti – dar nemačiau, kad būtum apsirikus.

– Na jau, esu tikra, kad pats puikiai jautei stirnas, tik leidai ir man pasijusti bent kažkuo prisidėjus.

– Gerai, stirnas gal ir jaučiau, bet triušius... Atsimeni, kaip praėjusį kartą parodei, kur slepiasi?

– Ten buvo nuojauta, – numojo ranka moteris ir nutaisė klausiančią miną, – tai ir vėl neteks man grobio nešti? Vėl vienas tempsi?

– Ką tempsiu, – teatrališkai pasidairė Zikas, – ar šitą perkarusį žolėdį?

– Pamaiva.

– Motinų gelbėtoja.

Iš tiesų grobis buvo menkas. Kiek kartų buvo išėję, parnešdavo vien smulkius gyvūnus, tik šį kartą pavyko aptikti stirnų grupelę. Štai kaip skiriasi tikroji medžioklė, kai nepadeda nei Koja, nei Jaras, tylomis sau mąstė Anuka, staiga pajutusi neapsakomą ilgesį.

– Ryt eisim į Sausąjį mišką, – staiga nusprendė.

– Ko ten? Jis tuščias.

– Medžiosim lokį, – mirktelėjo išsišiepus, – juk sakei, kad nori ko nors neįveikiamo.

– A, tada gerai, lokį imsiu, – iškėlė sugniaužtą kumštį vyras ir laimingas pasuko namų link.

Pavyko išsiruošti anksti ir šįkart neklaidžiojo kaip paprastai, o įsitaisė ant išvirtusio medžio, kaip buvo pratusi klajoklė. To paties, ant kurio kadais tykodama pastebėjo du paklydusius briedžiukus. Kurį laiką Zikas tupėjo kantriai, tačiau įdienojus, vyras ėmė muistytis ir nerimauti:

– Mano kojos per ilgos, taip tupėti susirietus, – pasiguodė.

– Dar truputį, mėginu išburti mums ką vertingo, – pridėjusi prie lūpų pirštą mirktelėjo palydovui Anuka.

Tačiau tiesa buvo ta, kad ir pati nežinojo, ką čia veikia. Tikrai nesitikėjo sulaukti grobio, tad versti Ziką kankintis buvo gan kvaila ir vaikiška. Lygiai taip pat žinojo, kad nė vienas iš tų, kuriuos pamatyti taip norėjo, nepasirodys, tačiau retos skurdžios pušys ir kieta žemė aplink, nenusodrinta vešlios žolės, ją keistai ramino. O ir nuo Kaulinių klanų atslenkantis oras maloniai kuteno prisiminimus, todėl leido sau kvėpuoti pilnais plaučiais, pasimėgauti kiekvienu kvapo lašeliu.