Spiečius (baigta)

13. Planas

Anukos pusryčiai nuslydo nuo iešmo ir šleptelėjo į laužą.

– Gražiausia..., – užsimiegojusi ir dar padoriai nenubudusi moteris nuleido rankas, – triušio blauzdelė su anglimi. Nuostabu...

Skonis nebuvo toks prastas, o gal ji tiesiog buvo per daug išvargusi, jog jį pajaustų. Kramtė beveik miegodama, todėl nė nepastebėjo prisiartinusios sektos. Jos akys keistai žėrėjo, o veidas buvo išvis praradęs spalvą, kas akivaizdžiai rodė, jog ji ilsėjosi dar mažiau, nei klajoklė.

– Atleisk, Anuka, bet aš... – nutilo nebaigusi sakinio.

– Kas? Kažkas blogai su tvėriais?

– Ne, ne, – pašnibždomis kuždėjo Iglit, – su jais viskas gerai. Net labai gerai. Būtent dėl to šįryt padariau kai ką... Kai ką tokio... Tik prašau, nesupyk. Eikš, einam.

– Kur, kur tu nori eiti? – vis dar žiaumodama nedakepusią mėsą pasimuistė Anuka.

– Pakalbėti su Motinėle. Tu tik nieko nesakyk, apie tai, ką padarėm, tegu ji pati viską pasako, gerai?

– Gerai, – jautėsi šiek tiek pasimetusi, tačiau visiškai pasitikėjo sekta, tad nusekė paskui, – bet kas nutiko?

– Negalėjau užmigti ir man gimė patrakęs planas. Nežinau, ar sutiksi, bet...

– Ką sutiksiu? Iglit?

– Eik vidun ir klausyk.

Motinėlė buvo viena savo kambaryje ir akivaizdžiai lūkuriavo, mindžikuodama tarp kelių daiktų, išdėliotų pasieniais.

– Sveika, Anuka, – gana sausai pasisveikino.

– Labas rytas.

– Žinai, kad nemėgstu daug kalbėti. Šįryt Iglit man papasakojo apie vieną galimybę, – ji nutilo įsistebeilijusi į Anuką, – ar man reikia žinoti, kas nutiko tavo veidui?

– Nieko svarbaus... medžioklės trauma.

– Gerai, nes tikrai dabar neturiu tam laiko. Taigi sekta papasakojo, jog prieš daug metų iš vieno sekto girdėjo, jog yra galimybė žmogui įsiūti dvi kapsules.

– Tikrai? – čia jau kuo nuoširdžiausiai Anuka nustebo, negalėdama patikėti sektos pasiryžimu. Be to ji akimirksniu suvokė, kaip protingai bičiulė pasirinko melą: tokį, kurio negalima patikrinti.

– Ji nėra įsitikinusi, ar to seno vyro žodžiai teisingi, tačiau juk supranti, kaip tai būtų naudinga, – Semba beveik pažodžiui pakartojo visas klajoklės mintis, išsakytas prieš porą naktų žingsniuojant takeliu link upės, – jei pavyktų, tuomet mano spiečius turėtų pranašumą. Mes galėtume turėti neribotą skaičių slaugų ir žmonių gebančių pasirūpinti sienomis. Tai yra du svarbiausi dalykai, ko reikia ginantis. Kovojančių medžiotojų ir tvirtų užtvarų.

– Taip, žinoma, suprantu.

– Tačiau yra problema.

– Problema? – perklausė Anuka, puikiai nutuokdama, apie ką kalba Motinėlė, bet vis dar nesuvokdama, kaip ji galėtų prisidėti prie jos sprendimo.

– Na, kadangi, nepaisant mano nepritarimo, tu jau dalyvavai ruošiantis kodavimo ceremonijai ir matei tai, kas yra skirta tik sektų akims, tai kalbėsiu atvirai. Matei, kaip Iglit viską parengė. Matei, ką sekta naudojo. O dabar tų medžiagų trūksta.

– Atleisk, Semba, tąkart tikrai nenorėjau veikti prieš tavo valią, bet...

– Nesvarbu, – išdidžiai mostelėjo ranka nutraukdama klajoklę, – retai taip sakau, bet buvo kaip buvo. Galų gale gal net paaiškės, jog viskas tik į gerą.