Spiečius (baigta)

30. Išpažintis

Anukos lūpos šypsojosi, kai ji atsigręžė į atlekiančią Koją. Bet šypsena, iš pradžių tokia nuoširdi, tiesiog sustingo, surakinta nuostabos ir staiga viduje užsiplieskusio blogo jausmo. Ant vilkės nugaros raita skriejo Iglit. Judvi atrodė lyg vienas kūnas, darniai judantis drauge. Jos jau buvo įpratusios viena prie kitos, jas siejo ryšys. Ir jis buvo tvirtesnis, nei kada siejęs juodąją ir klajoklę.

Iglit taip grakščiai nusliuogė nuo vilkės nugaros, kad buvo akivaizdu, jog tai ji daro toli gražu ne pirmą kartą. O ir pati atrodė geriau nei bet kada anksčiau: oda tiesiog švytėjo sodriu raudoniu, nuauksintu besileidžiančios saulės. Kūnas sutvirtėjęs ir tiesiog degančios kaštoninės akys. Išsivadavusi, išsilaisvinusi, pilna gyvybės ir jėgos, kuri dvelktelėjo į klajoklę, kai moterys apsikabino. Tvirtai, nuoširdžiai, pilnos pačių šilčiausių jausmų, be jokios abejonės, tačiau Anuką apėmė keistas slogulys, todėl, vos paleista iš sektos glėbio, ji tik stipriau susisuko į apsiaustą, paslėpdama po juo visą kūną, kiek tik buvo įmanoma. Ir gėdą, kad taip pavydžiai sureagavo į pagerėjusią draugės padėtį. Kad nustumtų šį blogą jausmą, klajoklė ėmė klausinėti, kaip sekėsi Iglit ir netruko sužinoti, jog pradžioje jiems su Jonu buvo šiek tiek sunku sutarti, bet daugiausiai dėl to, jog jis buvo pratęs prie ilgo gyvenimo vienumoje, kai nereikia galvoti apie kitų žmonių poreikius bei patogumą.

– Bet stojus jaunam mėnuliui, aš užžiebiau kelrodį žiburį, o Jonas pasirodo, jau daug metų to nedaro, sakėsi, kad net buvo pamiršęs. Tuomet paprašė, kad priminčiau visus metų ritualus ir šventes. O po to perėjome prie sekodo.

– Prie ko?

– Sekodas. Taip vadinasi rašmenys ant mūsų odos.

– Hmm, – nusistebėjo Anuka, supratusi, kad niekada nebuvo susidūrusi su šiuo žodžiu ir suvokusi, kiek daug dalykų Egono mokiniai neišduoda kitiems.

– Taigi, Jonas norėjo pažiūrėti, kiek istorijos užrašyta ant mano nugaros, bet paaiškėjo, kad ji neužbaigta.

– Neužbaigta?

– Taip, senasis spiečiaus sektas dar nebaigė mano mokymų ir aš nebuvau pristatyta pavasario lygiadienio sambūrio Tėvui.

– Tai tu nežinau, kas parašyta ant tavo nugaros?

– Tiesą pasakius, ant visų, baigusių mokymą sektų nugaros užrašyta tas pats, tačiau tik Tėvai moka perskaityti tuos rašmenis. Tai senoji mūsų istorija ir ji rašoma senąja kalba.

– Nori pasakyti, kad jūs negalite perskaityti to, kas ant jūsų kūno?

– Na ne visai taip. Savo spiečiaus istoriją mes rašome naujaisiais rašmenimis ir ją be vargo galime perskaityti. Bet Jonas... Jis buvo pradėtas rengti Tėvu ir žino kai kuriuos senuosius simbolius.

– Bet jei tavoji istorija nebaigta... – suabejojo Anuka, panardindama pirštus į Kojos, kuri joms kalbant prisiartino ir padėjo savo sunkią galvą į moters skraitą, kailį.

– Manoji ne, bet jo – užrašyta dar prieš Jaro gimimą ir jei tik man pavyktų išmokti tai, ką moka Jonas, galbūt mums pavyktų visą tai perskaityti.

– Galbūt ir įdomu, – be didelio užsidegimo pripažino klajoklė, tyliai sau svarstydama, ar Jonas ją savo namuose priimtų taip pat maloniai, ar su ja pasidalintų žiniomis. Ar yra tikimybė, kad ir Anuka galėtų tapti tos mažos bendruomenės dalimi, kokia akivaizdžiai tapo Iglit.

– Ne tik įdomu, – sektos balsas išdavė visiškai priešingą požiūrį, – senasis Sembos spiečiaus sektas man kartą užsiminė, jog kažkada, prieš daugybę vasarų, vyko dideli mūšiai tarp mūsų ir gmorgų.