Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Įžanga •

Aš sėdėjau verandoje, gurkšnodama raudonų liepžiedžių arbatą ir stebėjau, kaip jis daro mums pusryčius.

Tyrinėjau jo kūną, raumenis, stiprias rankas, pjaustančias svogūnus. Mano veide švietė šypsena, žvelgiant kaip vyrui iš akių krito ašaros, o jis tik susigėdęs braukė jas ir metė svogūną į šalį. Karts nuo karto dirstelėdamas į mane, jis nusišypsodavo, nusisukdavo ir vėl užmesdavo akį, stebėdamas ką aš darau. O aš tik gėriau arbatą, tą pačią, kurios dėka pažinau jį ir įsimylėjau.

Suglaudusi delnus, iškėlusi pirštus, priglaudžiau juos prie lūpų, negalėdama atitraukti akių, nuo įdegusio jo kūno. Vešlūs, beveik juodi vyro plaukai, tarsi kupeta puikavosi ant galvos, dailūs veido bruožai ir tamsiai mėlynos akys, nenusisuko nuo manęs. Nekalbėjome, tačiau žodžių ir nereikėjo. Nesistebėjau, kodėl jis nedėvėjo marškinių, kadangi juos pagrobusi buvau aš, užsitraukusi ant liauno, tačiau proporcingo, nuogo savo kūno, atsegusi pirmąsias sagutes, kad gili iškirptė atidengtų iškilią mano krūtinę. Man nereikėjo jo vilioti, ar kitaip stengtis gauti jo susidomėjimą, niekada neprireikė. Tačiau šitaip, susidomėjimą kėliau pati sau, kadangi tai nebuvo panašu į tikrąją mane. Ši Milana Dleis, gyveno vasarnamyje, toli nuo didingojo Niujorko, atvirkščiai, nei senoji aš. Jis sakydavo, kad šis vardas man netinka, jog esu per daug jauna, tokiam nuobodžiam ir rimtam vardui, todėl svajingai vadino mane Lana. O dar labiau jam patiko vadinti mane Aviete, tai tapo tarsi antrasis mano vardas, kurį žinojome tik mudu. Aviete todėl, nes jos spalva priminė jam raudoną arbatą, kurią taip mėgau. Žaisminga ir nuoširdi Lana, arba nuolanki Avietė, buvau tarsi vasaros ir svajonių deivė, nors ir susipažinome žiemą. Tačiau vis tiek spinduliavau šilumą ir ramybę, kaip ir jis man.

Man nereikėjo pakvietimo, nereikėjo kviečiančio mosto, ar žvilgsnio. Aš tik paėmiau jau atšalusio gėrimo puodelį ir įžengusi į saulės pripildytą kambarį, apkabinau jį iš už nugaros. Padėjau galvą ant plataus vyro peties ir įtraukiau svaiginančio kvepalų aromato, kuriuos jis taip dievino. Nusišypsojau pati sau, kai jis surakino mano rankas sau prie krūtinės ir priglaudė prie karštų lūpų. Visas mano pasaulis buvo čia, nenorėjau sugrįžti į tą niūrią realybę ir šaltą darganą Niujorke. Norėjau visą gyvenimą likti šioje akimirkoje, visą gyvenimą jauna ir graži, kad likčiau su juo.

- Nepaleisk manęs. Niekada,- sušnibždėjau, vis dar laikydama jį prirakintą prie mano sunertų pirštų, karščiui sklindant po oda. Jo kvėptelėjimai ir prisilietimai varė mane iš proto, kūnas degė taip, tarsi būtų karščiausia vasara. Jaučiausi saugi ir laiminga, tokia, kokia ir turėjau būti.

- Niekada,- pakarto jis, panardindamas mane į svaiginančias iliuzijas.Iliuzijas, kurios realybėje tapo pačia didžiausia nuodėmė, kurią galėjo padaryti susižadėjusi moteris.