Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Devintas skyrius •

Kitą dieną buvau pasiruošusi dvyliktą valandą, stovėjau priešais veidrodį ir tyrinėjau savo bruožus. Išsišokę skruostikauliai ir tamsiai žalios akys, pailgame ir išblyškusiame mano veide, kurį dengė sluoksnis makiažo. Susukau rusvus plaukus į dailias garbanas, kurios krito man ant pečių. Prie raudonų savo nagų, prisiderinusi Deilono dovanotą skarą ir žiedą, kuris atrodė kvailai ir vaikiškai, tačiau man tai nerūpėjo, laukiau Amalijos. Svarsčiau ar nesustirsiu su plona, juoda bliuskute ilgomis rankovėmis ir šaltį praleidžiančiais džinsais. Man nebaigus to daryti, išgirdau pypsėjimą apačioje.

Pažvelgiau pro langą ir išvydau rūkančią blondinę - Amalijos plaukai buvo sukelti į aukštą kuodą, o apranga puikiai tiko pavasario kolekcijai - plona striukė atrodė visai jos nešildė, nes mergina tirtėjo, nekantraudama, kol pasirodysiu. Stovėjo ji, atsirėmusi į automobilį, kuris švietė iš toli. Šyptelėjau jai ir griebusi į rankas paltą, nusileidau.

- Na, mieloji, pagaliau,- suurzgė ji, numesdama nuorūką į sniegą ir šypteldama man, tobulai baltais, stomotologo kėdėje ištiesintais dantimis.Vyptelėjau ir įdaviau jai knygą, o Amalija pasikišo ją po striuke.- Na, tai kur važiuojam apsipirkti didžiajam sekmadieniui?- jos akys sužibo, o mano veidą iškreipė kančia. Ir kam aš šitai pasiūliau?

Važiuojant nauja, kaip ji pati sakė, mašina, Amalija neužtilo visą kelią. Vietoj to, kad įsijungčiau į pokalbį, junginėjau dainas, kol išgirdau ramų Eriko Klaptono  balsą ir šyptelėjusi, pasiryškinau lūpas raudonu lūpdažiu, žiūrėdama į veidrodėlį.

- Taigi, vadinasi tikrai kritai seksualiajam inžinieriui į akį?- išsklaidė ramybę, Amalija ir šyptelėjusi, pažvelgė į mane. Sustingau, tebelaikydama prie burnos, lūpų dažus ir baimingai žvilgtelėjau į ją.- Nagi, sakyk tiesą. Jis tau labai patinka?

- Hm, galima ir taip sakyti,- numykiau, bijodama tolimesnio jos klausinėjimo ir smerkimo, juk aš susižadėjusi moteris, kuri leidžia laiką su jai patinkančiu... hm... meilužiu?

- Tik nereikia, matau aistrą tavo akyse. Matau tą patį jo ugningame žvilgsnyje. Juk matau tą vyrą beveik kasdien, išskyrus kartus, kai dirbu bibliotekoje. Jis aiškiai tave įsižiūrėjęs,- nutęsė ji, laukdama mano reakcijos, o aš tik kietai suspaudžiau lūpas ir pasukiojau žiedelį, kurio vietoje turėjo būti deimantinis sužadėtuvių atributas.- Kas čia?

- Nieko svarbaus,- sumurmėjau, paslėpdama ranką ir susidurdama su kietu merginos žvilgsniu.- Klausyk, norėjau kai ko tavęs paklausti. Man siaubingai reikia veiklos, Niujorke, nes mirsiu iš nuobodulio. Ar tavo bibliotekoje yra laisvų vietų?

- Jei manai, kad nuobodžiauji, toje vietoje patirsi dar didesnę depresiją,- sumurmėjo Amalija, aiškiai manydama, kad kalbu nerimtai. Tačiau pamačiusi atkaklų mano žvilgsnį, pavartė akis.- Žinoma, yra. Be mano tetos ir manęs ten niekas nedirba, tačiau ar tikrai to nori?

- Man reikia veiklos. Be to, gal tau su manimi nebūtų taip nuobodu,- viltingai pasiūliau, o merginos akys kaip mat nušvito.

Kiek pasiderėjusi, susitariau su Amalija, jog ji pasikalbės su teta ir įdarbins mane. Turėsiu darbuotis visą savaitę, išskyrus savaitgalius ir pirmadienius, kadangi tuo metu, darbo turės Amalija. Kitomis dienomis ji dirbs nuo keturių, o aš iki šešių, taigi bent kelias valandas pabūsime kartu.

Nesakiau, kad ta mintis labai viliojo mane, tačiau bent jau nukreipiau jos mintis nuo Deilono ir savęs. Žinoma, tikėjausi, kad jis skaitė kokias nors knygas ir retkarčiais užsuks į biblioteką, tačiau Amalijos neįsidrąsinau to paklausti.

Važiavome gerą pusvalandį, kol nusigavome į Brukliną, popietę, veiksmas rajone tiesiog virė. Negalėjau sakyti, kad su Amalija nebuvo smagu. Ji tikrai charizmatiška ir triukšminga asmenybė, kokia kadaise buvau ir aš. Tačiau buvau pasimetusi gyvenime. Visiškai nusivylusi viskuo, kuo gyvenau. Aš buvau niekas.