Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Keturiasdešimt antras skyrius •

 Tylėjau.

Gniaužiau Fler žodžius širdyje ilgai, jie rėžė mano sielą, tačiau aš tylėjau sukandusi dantis ir niekam neprasitariau apie ją. Niekam.

Jos sakiniai skambėjo mano galvoje velniškai ilgą laiką ir aš niekaip negalėjau jų atsikratyti. Jie prilipo prie manęs, kaip purvas, kurio nusiplauti negalėjau. Jaučiausi nešvari, tarsi kažkuo paženklinta... Tie žodžiai griaužė mano odą ir vidų, kuris ir taip jau buvo suteptas.

"Palikite tą vyrą, panele Milana... Patikėkit, jis turi daug svarbesnių reikalų nei šie jūsų meilės žaidimai."

Nejaugi mano namų tarnaitė pažįsta vyrą, kurį myliu besąlygiškai?

Baimė, kurią jaučiau jai turint laikrodį, išnyko kaip dūmas, išgirdus tokį jos pareiškimą. Kodėl ji paliko man vienintelį savo ginklą? Ar toks buvo jos tikslas? Išmušti mane iš vėžių, palikti visiškai pasimetusią? Ko ji siekia?

Neturėjau atsakymo nė į vieną savo keliamą klausimą. Nepažinojau tos merginos ir juo labiau nenorėjau jos pažinti. Kažkas viduje neleido niekam apie ją užsiminti ir nežlugdyti savo planų. Planavusi papasakoti Deilonui apie laikrodį, staiga apsigalvojau - nieko jam nepasakiau, o vyras ir nepaklausė. Tylėjau, lyg žuvis po vandeniu, apsimesdama, kad Fler neegzistuoja ir kad ji tikrai nesujaukė mano proto.

Šeštadienį paskambinęs Deilonas pakvietė mane vakarienės, tačiau nežinau ko pastūmėta, atsisakiau jos. Nors ir kaip degiau troškimu vėl jį pamatyti, žinojau, kad būdama šalia to vyro, nesusilaikysiu visko neišklojusi. Nenorėjau išgirsti jo atsakymų. Gal veikiau bijojau jų. Todėl pasiteisinau bloga savijauta ir visą dieną mėginau apsimesti, kad tarnaitė šiuose namuose nematė manęs su Deilonu, o jos žodžiai buvo tik baisus sapnas, užklupęs šaltą naktį. Deja, jie tarsi aidas atsimušinėjo mano galvoje, keldami kūne didžiausias audras.

Visą savaitgalį buvau atsiribojusi nuo žmonių, tik nepavyko to padaryti nuo savo sužadėtinio, su kuriuo turėjau dalintis viena lova. Jis grįžo iš gydytojo siaubingai susinervinęs ir nors ir kiek mėginau jį kamantinėti, viskas ką man pavyko išgauti buvo: niekai.

Dar vienas didelis smūgis kurį išgirdau tą patį vakarą per vakarienę, buvo užtikrintas Altono pasakymas:

- Atkelsim vestuves savaite anksčiau.

Vos nepaspringau savo gamintais makaronais su aštriu padažu ir išspjovusi maistą atgal į lėkštę, pažvelgiau į jį išgąstingu žvilgsniu.

- Ką tu pasakei?- sušnibždėjau, viename stalo gale. Altonas sunkiai atsiduso, paėmė servetėlę ir apsivalė ja lūpas, nors buvo suvalgęs tik trečdalį savo dalies. Mano lėkštė buvo beveik tuščia, kimšau viską taip greitai, kad tik galėčiau pasišalinti nuo stalo.

- Kitaip man neišeina. Savaitgalį, kurį buvome suplanavę, atskrenda stambūs užsakovai iš Vokietijos, privalau padaryti susitikimą su jais, kitaip, visas mano dirbtas darbas nueis velniop. Vis tiek abejoju, kad troškai medaus mėnesio, tau tokie dalykai juk nepatinka,- sušnairavo į mane vyras, pavargusių akių žvilgsniu. Stipriai suspaudžiau lūpas, galvodama, kaip menkai jis mane pažįsta, ir paėmusi taurę raudono vyno, užsiverčiau ją į gerklę.- Atleisk, kad pranešu tik dabar, bet pats neseniai tai sužinojau. Svečiams jau pranešiau. Netgi tai blondinei tavo draugei, kuri velniškai suirzo dėl to, kiek mažai palikome laiko jai suruošti vestuves.

Nudelbiau jį kritišku žvilgsniu, svarstydama, kaip turėčiau su tokiu vyru išgyventi. Altonas turėjo kietą ranką, su kuria buvo įpratęs viską valdyti, galėjau galvą padėti, kad jis troško ir mane paversti savo žaisliuku. Staiga praradusi apetitą, nustūmiau lėkštę tolyn, nusišluostydama rankas į staltiesę.