Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Keturiasdešimt devintas skyrius •

Mintyse pradėjau kalbėti maldas, kad viskas tebūtų sapnas.

Žinoma, likimas tyčiojosi iš manęs. Dar vieną kartą.

Šokoladinės Kesės akys žibėjo, pečius siekiantys plaukai krito smulkiomis garbanėlėmis, o tamsi, žvilganti oda teikė auksinį atspalvį, kuris atsispindėjo nuo blausių šviestuvų. Kai putlias jos lūpas nušvietė šypsena, man atvipo žiauna.

Ši mergina visai nepriminė tos mergaitės, tuščiomis akiduobėmis. Priešais mane stovėjo nebe mergina nuo narkotikų sužalota oda, nebe ta, kurios kūną dengdavo plėšyti, tamsūs drabužiai. Niekada nesitikėjau, kad iš tos Kesės Hamilton, išaugs tokia moteris, kuri iš pažiūros džiaugsis gyvenimu. Iš nuostabos kelias akimirkas negalėjau pratari nė žodžio.

Įdomu, ar ji tą patį manė apie mane?

- Kese,- sušnibždėjau, paslėpdama po staliuku virpančias rankas. Mergina apsidairė ir šyptelėjusi, atsargiai, tarsi galėčiau ją išvyti, prisėdo prie staliuko. Tiesa, prisiminus mudviejų išsiskyrimą, ši jos mintis nė kiek manęs nenustebino.

- Per visus šiuos metus, kartais pagalvodavau, ar dar kada nors tave išvysiu. Matai, beveik niekas iš mūsų grupuotės nepaliko miesto, todėl juos pamatyti galiu dažnai, o tu... Visą šį laiką, nė nenutuokiau kur slapstaisi,- papurtė galvą mergina, sukrutindama juodas savo garbanas. Dantys patys sugniaužė lūpą, kurios tik ir mėgino pasiaiškinti.- Net pamaniau, kad apsipažinau. Velniškai pasikeitei, Milana, bet vis tiek iki dabar tave atpažįstu.

Laimei, jos monologą nutraukė smulkutė padavėja, atėjusi paimti mano puodelio ir pasiteiravo Kesės ar ši kažko užsisakys. Joms kalbant, apsvarsčiau visas galimybes pabėgti, bet nutariau, kad tai būtų buvę neprotinga.

Nesitikėjau sutikti Los Andžele kažko iš praeities. Nesidomėjau nė vieno iš jų gyvenimu ir buvau įsitikinusi, kad daugelis jų jau dugne arba paliko šį didmiestį. Pasirodo skaudžiai klydau. Kesė viena iš tų, kurios nepaliko miesto ir išsikapstė iš dugno. Nors kas gali tą patvirtinti? Kai palikau Angelų miestą, mane supo tik šlykštūs šešėliai, nepalikę manęs daugelį metų. Senasis Kesės atvaizdas buvo vienas iš jų.

Kai padavėja nuėjo, mergina vėl atsisuko į mane, uždėdama ant stalelio dešinę ranką. Man priešais akis sužibo deimantukais nusėtas žiedelis, tuomet Kesė staigiai jį paslėpė.

- Septyni metai nemažas laiko tarpas,- tarstelėjo mergina, tarsi tai būtų niekis. Prisimerkiau, mėgindama suprasti, ką ji bando įrodyti. Žinojau, kiek laiko praėjo nuo paskutinio mūsų susitikimo. Iš tikrųjų nenutuokiau, kokiu būdu ji mane atpažino ir ko tikėjosi iš šio susitikimo, bet bijojau paklausti.- Suprantu, jei nenori manęs nė matyti akyse. Bet nesusivaldžiau nepriėjusi.

Mielai būčiau išrėžusi jai, kad ji teisi ir aš nenoriu matyti nieko, kas susijęs su tuo baisiu mano gyvenimo etapu, bet susilaikiau, sukandusi skruostą. Negalėjau kaltinti Kesės dėl visų negandų, kurias patyriau praeityje. Pati pasirinkau tokį kelią.

Linktelėjau, nebežinodama ką pasakyti.

- Kaip tau pavyko?- susidomėjau po keletos tylos minučių. Nors tiesiogiai nepaklausiau, Kesė suprato mane ir nusijuokusi, nudelbė galvą žemyn. Padavėja pastatė priešais ją žaliosios arbatos puodelį, o aš pastūmiau perlaužtą raguolį, prisiminusi, kaip ji dievino kepinius.

- Dėkui,- sumurmėjo ji, nulaižydama nuo piršto aviečių įdarą. Žiūrint į raguolį man sutraukė skrandį, todėl įsmeigiau akis į Kesės veidą, mėgindama išskaityti iš jo užplūdusias emocijas.- Žinai, po to, kas nutiko tau, daugelis susimąstė. Tas staigus tavo išvykimas labai mane palietė, jaučiausi sugniuždyta. Ne aš viena, be abejo. Tai buvo laikas, kai pagaliau gerai apsvarstėme savo likimus ir prisiminėme jus. Tave, Belę, Leo... Suvokiau, kad kažkokiu būdu reikia pakeisti viską sau teigiama linkme, nes kelias, kuriuo ėjau visus tuos metus, pripažinkim, nebuvo vienas iš šviesiausių.