Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Penkioliktas skyrius •

Ak, Amalija! Tikrai nenustebau išvydusi penkias jos žinutes, aiškiai rėkiančias "KUR AŠ ESU?" ir vieną paskutinę, gautą visai neseniai.

"Tikiuosi tau sekasi gerai ir ATRASI LAIKO MAN ATRAŠYTI. Nepamiršk mažytės dovanėlės, kuria privalai pasinaudoti, jei tik prireiks. O aš nakčiai užsuksiu į kelis naktinius klubus, gal netgi pavyks pradėti regzti savo futbolo komandą. Sėkmės tau, širdele!

xAmalija"

- Ak, Amalija,- tyliai sumurmėjau po nosimi, tačiau nesulaikiau veide švytinčios šypsenos. Kokia vis tik gali būti įkyri bibliotekininkė, su kuria susipažinau vos prieš nepilną savaitę, o šiame mieste ji jau sugebėjo įsibrauti į artimiausių mano žmonių ratą, ko niekam nepavyko ištisus metus.

Parašiau, kad man viskas gerai, esu sveika ir gyva, ir savos futbolo komandos neplanuoju, tačiau vargiai galėjau įsivaizduoti, jog ji atrašys man į pranešimus. Kaip tik tą akimirką, kai numečiau telefoną ant sofos, dušo durys atsivėrė ir pro jas išžingsniavo savimi pasitikintis Deilonas.

Man tarsi užėmė kvapą. Kojos sulinko, prisėdau ant sofos atlošo, tačiau širdis vis dar spurdėjo, žiūrint į apnuogintą ir šlapią jo krūtinę. Tamsūs plaukai buvo drėgni nuo greito dušo, o mėlynos akys žėrėjo lyg plačiausias vandenynas. Juosmenį Deilonas buvo apsijuosęs baltu rankšluosčiu, tačiau prireikė milžiniškų valios pastangų, kad nenutraukčiau jo žemyn.

Palik rankšluostį ramybėje, Milana.

- Atrodai tarsi būtum pamačiusi vaiduoklį,- sumurmėjo Deilonas, šyptelėdamas ir persibraukdamas per šlapius plaukus pirštais.

Blogiau negu šimtas vaiduoklių,- išrėkė mano pasąmonė, tačiau išorėje neparodžiau savo sumišimo. Tik giliai įkvėpiau ir prikandau lūpą.

- Pone Melsonai, jums dažniau reikėtų apsijuosti tuo baltu rankšluosčiu,- sumurkiau, sukdama ant piršto plaukų sruogą ir nervingai kandžiodama apatinę lūpą. Deilonas prasižiojo, tačiau greitai užsičiaupė ir tiesiog prisiartino prie manęs, dvelkdamas odekolonu ir salsvu, vyrišku šampūnu. Įtraukiau aromato į plaučius ir pajautusi, kaip apsvaigsta galva, užsimerkiau.

- Tikriausiai padaryčiau viską, kad tik galėčiau išvysti tave tik su šiuo rankšluosčiu,- tyliai ištarė jis, prie pat mano ausies, stipria ranka glamonėdamas apnuogintą mano nugarą. Visi vidiniai mano raumenys, tarsi gavę komandą, įsitempė, kraujas užsiliepsnojo, atrodė, jog greitai pradėsiu spjaudytis ugnies liežuviais. Priglaudžiau skruostą prie neskusto jo smakro ir švelniai priglaudžiau prie jo lūpas.

- Deja, šiandien mano diena reikalauti iš tavęs visko, ko tik užsigeisiu,- išmušiau jį iš vėžių ir patenkinta savo žaidimu, nusišypsojau. Negalėjau nuslėpti kvailo savo vypsnio, kuris tik dar labiau trikdė vyrą, o mane džiugino jo reakcija. Tačiau greitai sumišusį jo žvilgsnį pakeitė iš kažkur atsiradęs linksmumas ir Deilonas suėmė abi mano rankas, uždėdamas jas sau ant pečių.

- Šiuo atveju, aš visas tavo.

Greitai mano smegenys paskelbė paliaubas šokinėjančiai širdžiai ir aš pasidaviau deginantiems jausmams, kurie kandžiojo mano nervų galiukus. Sunėriau rankas jam už kaklo ir pasistiebusi, lūpomis pasiekiau jo burną. Deilonas stipriai surakino mane rankomis ir įsitraukė į aistringą bučinio svaigulį. Jaučiau, tarsi mano kojos būtų atitrūkusios nuo žemės ir aš pakibčiau ore. Tarsi kilčiau vis aukštyn ir aukštyn, Deilono liežuviui glamonėjant manąjį, tarsi jie norėtų susipinti ir niekuomet nebeišsiskirti.

Nuo tokios minties nejučiomis prunkštelėjau, kūnas sudrebėjo, o svaiginantis bučinys nutrūko. Sumirksėjau ir kikendama papurčiau galvą, žiūrėdama į sumišusį vyrą.