Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Dvidešimt antras skyrius •

Išgirdusi Altono balsą, automatiškai atšlijau nuo Deilono ir paklaikusiomis akimis pasisukau į būsimą savo vyrą. Jis kiek sutrikęs pažvelgė į mane, tuomet į Deiloną, tačiau aš kostelėjau, nutraukdama nejaukią tylą.

- Altonai,- maloniai nusišypsojau, pakreipdama galvą, o vyras atsisuko į mane, kaip visuomet, su šypsena, tačiau šaltomis tarsi ledas akimis.- Visur ieškojau tavęs. Deilonas sakė tave matęs, juk jūs jau pažįstami, maniau, kad padės surasti...

Meluoti niekada nebuvo taip lengva, netgi pati nusistebėjau savo mergaitišku žavesiu. Gal padėjo mano nekalta išvaizda, žemakulniai bateliai ir staigiai pakilusi nuotaika bei išnykęs kaltės jausmas.

- Žinoma, juk mes šiek tiek kalbėjomės,- patikino Altonas, apkabindamas mane per liemenį. Nuo jo trenkė brangiu ir stipriu vyrišku odekolonu, mano akys pradėjo ašaroti. Deilonas išsitiesė ir įsitempė, nusišypsodamas padirbta šypsena, kokia apsigaudinėjome visi trys.- Be to, dar reikės kiek pasitarti. Gal po pagrindinės vakaro kalbos? Turiu pristatyti Milaną, keliems savo draugams,- išsiviepė jis, pažvelgdamas į mane, o aš tik bergždžiai šyptelėjau. To labiausiai ir bijojau. Susitikimo su žmonėmis, kurie sveikins mus su būsimomis vestuvėmis, kurios man buvo tarsi nuosprendis.

- Puiku. Susitiksim vėliau, Altonai,- šyptelėjo Deilonas, užmesdamas žvilgsnį į mane. Likau kvailai sustingusi, vis dar spausdama taurę šampano iš kurios taip ir neatsigėriau. Altonas tvirčiau prispaudė mane prie savęs ir nusitempė į kitą salės galą.

Po geros valandos mano kojos linko, o lūpų kampučiai trūkčiojo nuo apsimestinės šypsenos, kuri atstojo man kaukę, po kuria slėpėsi surūgęs mano veidas. Dėkojau Amalijai, kad ji neparinko man aukštakulnių, nes jau paslika gulėčiau ant kurio nors iš suoliukų. Pažindinausi su žmonėmis, kurių vardų neprisiminiau arba paprasčiausiai nesidomėjau ir nesigilinau į jų pokalbius. Akimis sekiau kitus asmenis, tikėdamasi išvysti Amaliją arba Deiloną. Vos pasitaikius progai, pasprukau nuo Altono, palikdama jį su keliais labai svarbiais automobilių įmonės savininkais, pasiteisinusi, kad skubiai turiu nueiti į tualetą. Iš tikrųjų prisėdau ant vieno iš spalvingų suoliukų, pristumtų prie sienos, pagriebusi raudono vyno taurę. Lengviau atsipūčiau ir užvertusi akis į viršų, lėtai gurkšnojau gėrimą.

Iš galvos niekaip nelindo būsimas Deilono pasiūlymas ir klausimas, ką ketinu veikti su savo gyvenimu. Jis buvo toks sunkus ir įkyrus, kad tik dėl jo vieno norėjau išsirauti smegenis ir palikti jas punšo inde. Negalėjau nugalėti traukos Deilonui, ji tiesiog buvo per daug stipri tokiai silpnai mano valiai, tačiau palikdama Altoną, paminčiau tėčio ir visų man likusių žmonių pasitikėjimą. Iš dviejų dalykų, man tereikėjo pasirinkti: mano arba aplinkinių laimė.

Šioje situacijoje buvau tokia pasimetusi ir sumišusi, kad netgi pati nesupratau ko man reikia. Iš mane užplūdusių nervų, nė nepastebėjau kaip vyno taurė ištuštėjo, o vaizdas aplink pasidarė neryškus. Giliai įkvėpiau ir tvirtai pasiryžusi susirasti Deiloną ir jį iškvosti, atsistojau nuo suolelio.

Pradėjau brautis pro žmones ir mindyti kitiems ant batų, tačiau man tai nerūpėjo. Ieškojau Deilono, tačiau greitai mane sustabdė visai kitas asmuo.

- Ilgokai dairiausi tavęs,- sumurmėjo Amalija, pagriebdama man kitą vyno taurę ir įduodama į rankas. Žalios jos akys jau buvo apgirtusios, o veide švietė šypsena, dešimt kartų tikresnė nei manoji.- Ar jau kalbėjaisi su Deilonu?

- Labai trumpai. Dabar vėl jo ieškau,- atsidusau, gurkštelėdama vyno, kuris nudegino gerklę, tačiau sukėlė malonius virpuliukus kūne. Amalija pasistiebė ir ištiesė kaklą, tačiau tik papurtė galvą.

- Jo nėra. Bet spėk ką?- tarsi spindulėlis nušvito ji, pažvelgdama į mane. Kilstelėjau antakius, kai mergina kažkam pamojo ranka.- Štai, pameni Frederichą iš tos nakties? Jis čia! Jo tėvai taip pat iš tos pačios firmos, taigi pakviestas ir vaikinukas,- dar plačiau išsišiepė ji, kai prie mūsų prisidėjo šviesiaplaukis, rudaakis vaikinas, šyptelėdamas man. Žaismingas ir jaunas jo veidas siaubingai netiko kostiumo rėmuose, tačiau jis atrodė daug žaviau, nei per mano išblėsusius prisiminimus iš antradienio nakties.

- Malonu vėl tave matyti, Milana,- plačiai išsiviepė jis ir stipriai suspaudė mane glėbyje. Aiktelėjau iš nustebimo ir išsprogdinau akis, kai Amalija sukikeno.

- Man taip pat, Frederichai,- nusijuokiau, apsivydama jo kaklą rankomis, stengdamasi neišlieti vyno iš taurės.Stebėjau Amalijos reakciją, kuri buvo žaisminga, tačiau greitai pasikeitė ir ji atitraukė vaikiną nuo manęs. Susiraukiau, kol pajaučiau kažką kitą prie mūsų.

- Gal galiu ją pasivogti?- švelniai paklausė Deilonas, o aš vėl pradėjau jausti, kaip mano kojos pradėjo linkti. Amalija energingai palinksėjo galva, o aš negalėjau paslėpti šypsnio nuo savo lūpų.

- Ilgai tavęs ieškojau,- papriekaištavau, kai jis išsivedė mane į koridorių, kuriame vis dar girdėjosi muzika, tačiau žmonių ir šviesų buvo daug mažiau. Deilonas pavartė akis ir žvilgtelėjo į salę.

- Kas buvo tas blondinas?

- Tas pats, su kuriuo Amalija glėbesčiavosi kai mus matei,- užverčiau akis į viršų, akyliau apsidairydama. Deilonas nusijuokė ir apglėbė mane per liemenį.

- Eime, žinau gražų balkoną, ten bus geriau,- pasiūlė vyras, o aš nedvejodama sutikau.

Balkonas, į kurį jis mane nusivedė, buvo virš salės, tačiau per stiklą galėjai puikiai matyti kas vyksta apačioje. Pro įstiklintą sieną prasiskverbė švelnus Eriko Klaptono balsas, o balkone atsidūrėme kaip tik tą akimirką, kai jis pradėjo dainuoti legendinę savo dainą - You look wonderful tonight. Nusišypsojau ją išgirdusi, o pati priėjau prie turėklų. Balkonas buvo atviras, todėl buvo šalta, mano pečiai greitai sustiro, o kūnas pradėjo tirtėti. Deilonas nusivilko savo švarką ir apglėbė mane, pats tvirtai apkabindamas iš nugaros.

Žinojau kaip rizikuoju stovėdama su juo čia, tokioje akivaizdžioje vietoje, tačiau negalėjau jo atstumti. Pati to norėjau. Negalėjau atsispirti norui, pajausti jo kūną prie savojo, užuosti nuostabų nuo vyro sklindantį aromatą ir žiūrėti į dangų skrodžiančias akis. Giliau įkvėpiau ir pažvelgiau į žvaigždžių nusėtą dangų, jausdamasi saugi ir rami.

- Pirmą kartą čia atėjau prieš trejus metus. Šią vietą man parodė Livija, kai dar buvome susižadėję. Čia atsiveria gražiausia Niujorko panorama, o žmonių beveik nėra, kas suteikia privatumo,- pradėjo kalbą Deilonas, tarsi įžangą į svarbesnius savo žodžius. Vos išgirdus jos vardą, mano kūnu nuėjo pagaugai, o smegenyse užvirė aršiausia kova. Tačiau niekuo negalėjau skųstis, tai nutiko seniai, jis jos nemylėjo, o be to, Deilonas man nepriklausė. Kad ir kaip norėjau, nepriklausė. Man jis buvo niekas. Kaip ir aš jam.

Į galvą šovė mintis, kad mes abu buvome patyrę sužadėtuves iš reikalo, tik jis sugebėjo ateiti į protą ir to atsisakyti, o aš deja, ne.

- Čia tikrai labai gražu,- pritariau, nežinodama ką atsakyti. Giliai įkvėpiau ir apsisukusi, atsirėmiau nugara į turėklus, prie savęs spausdama vyro švarką. Su marškiniais Deilonas atrodė laisvas ir seksualus, tai gundė mane ir kėlė veide šypseną. Vyras susikišo rankas į kostiumo kišenes ir prisislinko arčiau manęs, taip, kad mūsų veidus skyrė vos keli centimetrai, o deginanti šiluma, neleido kvėpuoti.

- Ir ką gi man su tavimi daryti?- sunkiai atsiduso jis, nykščiu perbraukdamas man per skruostą. Skausmas pervėrė mano krūtinę, pajaučiau, kaip akys sudrėko, tačiau iš visų jėgų laikiausi nepravirkusi. Akylas Deilono žvilgsnis nuskenavo mano ašaras ir liūdesys sukaustė ne tik mane, bet ir jį patį.- Lana, neleidau tau verkti. Negaliu žiūrėti, kaip tavo akys drėksta nuo ašarų, joms ritantis rausvais tavo skruostais. Žinojimas, kad tau blogai, verčia mane graudintis kartu. Būk gera, neversk manęs verkti.

Nusijuokiau, šniurkšteldama nosimi ir persibraukiau per skruostus sušalusiomis rankomis. Deilonas jas suėmė ir pradėjo švelniai trinti įraudusią odą. Kiek nurimusi šyptelėjau, nenuleisdama nuo jo akių.

- Turi man kažką pasakyti,- stengiausi kalbėti kuo ramiau, tačiau balsas vis vien drebėjo. Deilonas išsitiesė, pasijaučiau tarsi Coliukė, buvau visa galva už jį žemesnė. Vis dar tvirtai laikydamas mano rankas, jis ilgai žiūrėjo man į akis, sunerimusi susiraukiau ir pradėjau mindžioti vietoje.

- Išvyk su manimi,- tyliai paprašė jis, skambant paskutiniams dainos akordams. Kurį laiką tiesiog stovėjau, bandydama suvokti žinią. Tuomet sumirksėjau ir šiek tiek pasitraukiau nuo Deilono, delnu stipriai sugniauždama turėklą. Vienu metu širdį sukaustė dvejopi jausmai, jaučiau, kaip ji miršta, su jais kovodama.

Melodijai nutilus, viską apglėbė tuščia tyla, kuriai išvaikyti aš neturėjau atsakymo.