Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Aštuonioliktas skyrius •

 Prabudau nenutuokdama kur esu ir ką čia veikiu. Tik po kelių akimirkų akyse pradėjo mirguliuoti šviesa, netrukus išryškėjo ir kambario kontūrai, o į galvą įsiveržė siaubingas pagirių skausmas. Pasikelti pasirodė siaubingiausia kančia, nes visas kūnas atrodė tarsi perlaužtas pusiau ir suskaldytas į mažas šukeles.

Suvaitojau ir stipriai užsimerkusi, pasikasiau pakaušį. Giliai įkvėpiau ir dar kartą apsižvalgiusi, supratau, jog guliu ant nepatogios bei kietos Amalijos sofos, o kambarys aplink yra jos namų svetainė. Prisimerkiau ir nukreipusi žvilgsnį į kairę, išvydau kietai sumigusią draugę. Garsus jos kvėpavimas kėlė man juoką, išsidraikę šviesiaplaukės plaukai buvo sulipę ir nešvarūs, o drabužiai labiau panašėjo į skudurus, nei į elegantiškus apdarus, kuriuos ji dėvėjo vakar.

- Amalija,- švelniai papurčiau ją, kai kūno skausmas kiek nuslopo. Vis dar jaučiausi pernelyg silpna pasikelti iš lovos, nes gležnos kojos grasino manęs neišlaikyti, tačiau bent jau turėjau jėgų prakalbėti. Nors gerklėje ūžavo dykuma.- Amalija, nubusk, tau verkiant reikia dušo.

Mergina kažką neaiškiai sumurmėjo ir numojo į mane ranka. Pavarčiau akis ir pažvelgiau pro langą, už kurio karts nuo karto pro debesis nedrąsiai išlysdavo saulė. Prikandau lūpą bandydama prisiminti viską kas nutiko vakar, kadangi baisios pagirios ir siaubinga mano išvaizda nežadėjo nieko gero. Tragiškai bijojau minutės kai teks pažvelgti į veidrodį. Tai ko prisidirbau vakar gąsdino mane, apsikabinau kelius rankomis, žiūrėdama į vis dar miegančią Amaliją.

Tik ne narkotikai. Tik ne narkotikai. Prašau tik ne jie...

- Amalija!- staigiai pašokau ir pradėjau purtyti draugę. Mergina iškarto prabudo, tačiau tuoj pat vėl susirietė, vaitodama iš skausmo, o aš suurzgiau iš pykčio. Apsižvalgiau po netvarkingą svetainę ir vyptelėjau pamačiusi mineralinio vandens butelį, padėtą ant stalo. Pagriebiau jį, gurkštelėjau gerą gurkšnį, kad praskalaučiau burną, o likusia dalimi apšlaksčiau jos plaukus.

- Nudėsiu tave!- Amalijos reakcija buvo tokia žaibiška, kad net pati atšokau ir skaudžiai nukritau nuo sofos, susimušdama užpakalį. Tačiau mano sulaužyto kūno skausmą nusvėrė juokas, matant šią merginą, kuri visuomet buvo tvarkinga ir daili, dabar - pagiringą, susivėlusią, paraudusiomis akimis ir skausmo bei pykčio iškreiptu veidu.

- Atleisk, man tik reikėjo...

- Kokio velnio, Lana?- suvaitojo ji, krisdama atgal į nepatogų gultą, per kurį patyriau tiek naktinio skausmo. Nors kas žino, kiek šią naktį miegojau.- Dėl Dievo, po tokios nakties, man reikia atsigauti...

- Man to ir reikia. Sužinoti kokia buvo šita naktis,- sugriežiau dantimis, priklaupdama prie jos. Mergina pramerkė vieną akį ir vyptelėjo, o mano kūnas nuėjo pagaugais. Žalios jos akys buvo pasruvusios krauju, tačiau spindėjo iš laimės, matyt džiaugiantis, kad aš nežinau kažko, ką žino ji.

- Hmm, čia reikėtų pagalvoti,- susiraukė Amalija, tarsi mėgindama prisiminti arba tik erzindama mane.- Puikiai pamenu pradžią. Bent tris pirmus klubus... Iš pradžių verkei, kaip nenori ten eiti, tačiau galiausiai pati mane tampei visur kur tik matei šviesas. Žinojau, kad su tavimi įmanoma linksmintis,- nusišypsojo šviesiaplaukė, atsisukdama į mane, o aš išsprogdinau akis iš baimės.- Vaje, kiek mes gėrėm... Tikriausiai jei būčiau mokėjusi aš, būčiau išleidusi trijų mėnesių algą.

- O kas mokėjo?- susiraukiau, jai nusijuokus.

- Vyrai, kurių paprašėm. Tačiau nesijaudink, nė vienas neįsivertė tavęs į lovą. Saugojau mus abi, nors ir pati nerodei jokio noro,- nuramino mane Amalija, leisdama atsikvėpti lengviau. Paėmiau nuo stalo kolos butelį ir trūktelėjau gurkšnį, kol gerklėje vis dar vyravo kaitra.