Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Trisdešimt pirmas skyrius •

Pasakyti žmogui, kad nenori su juo tuoktis yra viena. Pasakyti žmogui, kad nori, jog jis sugadintų tavo pačios vestuves veikiausiai skamba siaubingai keistai.

Kas gi taip daro?

Atsakymas paprastas. Milana Dleis. Juk aš niekuomet nemėgau laikytis taisyklių.

Kurį laiką Deilonas stebėjo mane visiškai suglumęs - negalėjau jo kaltinti ir kantriai laukiau, kol jis prabus iš trumpo transo. Pati bandžiau suformuluoti ką tiksliai jam pasakysiu, o iš susijaudinimo pradėjo prakaituoti delnai. Visas apetitas visiškai dingo, o burna išsausėjo, reikalaudama skysčių.

Pagaliau išdrįsau per save peržengti. Tai buvo savotiškai malonus jausmas, nors dar nė nenutuokiau ką ketinu daryti. Vis tiek, sugebėjau bent jau ištarti tuos žodžius. O tai jau buvo žingsnis į priekį.

- Ką pasakei?- galiausiai atsikvošėjo Deilonas, o jo ranka vis dar šiltai ilsėjosi man ant riešo. Nejučiomis įsikandau į skruostą ir susiraukiau, pajautusi šilto kraujo skonį burnoje.- Tu nori, kad aš padaryčiau... Ką?

- Sugadintum mano vestuves. Aš noriu būti su tavimi, Deilonai. Ir kol kas tai vienintelis būdas, kurį tik sugebėjau sugalvoti,- paaiškinau jam, jausdama kaistantį kraują. Giliai įkvėpiau, žiūrėdama tiesiai į vyro akis, kurios vis dar bandė sugaudyti naujieną. Tuomet nudelbiau savąsias į perplėštą ragelį ir atsignybusi nedidelį gabalėlį, susigrūdau jį į burną.

- Ar nebūtų paprasčiau tiesiog pabėgti?- pasiūlė Deilonas, tarsi tai būtų visiškai logiškai paaiškinama. Vos neužspringau, čiupau rankomis puodelį su arbata ir įtraukiau gerą, karšto skysčio gurkšnį. Jis nusvilino stemplę, besileisdamas žemyn, ir privertė užsiliepsnoti skrandį.

- Tu nesupranti,- papurčiau galvą, stengdamasi nepakelti akių. Jaučiau kaitinantį Deilono žvilgsnį savo pakaušyje ir pradėjau melstis, kad nuo jo nepradėtų slinkti purūs mano plaukai.- Negaliu sulaužyti pažado tėčiui. Nenoriu pasielgti tarsi menkysta ir pabėgti su žmogumi, apie kurį jis nė nenutuokia. Turiu įrodyti tėčiui, kad esu su kažkuo, kas tikrai mane myli. Kad nesigailėsiu. Įvykdysiu pažadą, nueisiu su Altonu prie altoriaus, tačiau tu neleisi man išarti žodžio taip.

Viską sukaustė ledinė tyla. Deilonas mėgino įsisąmoninti visą mano susakytą tekstą žodis po žodžio, o aš tirtėjau, laukdama jo verdikto.

O gal jis nenori su manimi būti? Ši mintis suspaudė mano širdį ir visas užsidegęs kraujas staiga sustingo. Pajaučiau, kaip išbalau dar labiau ir visa šiluma išgaruoja iš mano kūno. Jeigu taip? Jeigu jis nebenorės manęs matyti?

Bet juk jis tave myli.

- Aš...- vyras pritrūko žodžių ir suspausta mano širdis apmirė, atrodė nustodama plakti. Tik staiga jo veide žybtelėjo menka šypsenėlė.- Turiu pasakyti, tai genialu. Nuvalkiota, matyta veikiausiai kas antrame romatiniame filme, tačiau vis tiek, genialu. Lana, aš pasiryžęs viskam, kad turėčiau tave. Absoliučiai viskam. Jei tik tu nori to paties.

Visas jaudulys ir kaltė staigiai nusimetė nuo mano kūno, o akyse susitelkė laimės ašaros. Nesulaikiau juoko, įstrigusio gerklėje ir per stalą, sugebėjau apglėbti Deilono pečius. Jis švelniai pabučiavo mane į skruostą, tuomet susirado lūpas ir prilietė prie savųjų. Pagaliau pasijaučiau iš tikrųjų laiminga. Ir džiaugiausi, kad galėjau visiškai teisėtai taip jaustis.

- Ar tu bent nutuoki, kiek Altono pinigų nuplukdyti į balą?- paklausė Deilonas, atsitraukdamas. Šyptelėjau, kramsnodama apatinę lūpą.

- Jis milijonierius. Išgyvens.