Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Antras skyrius •

 Visą naktį nesugebėjau sudėti bluosto. Prasivarčiau į visas puses, tačiau tinkamos pozos miegui negalėjau atrasti. Laukiau brėkštant aušros, tačiau tamsią žiemos naktį, jos laukti tenka iki ryto, tai man nė kiek nepadėjo. Troškau atsistoti ir nuversti kalnus, energijos antplūdis buvo milžiniškas, o vidus tiesiog degė. Svarsčiau, apie ką dabar galvoja vyras, kuris uždegė tą ugnį manyje. Tikriausiai jam tai tebuvo menkas pasisėdėjimas, o dabar jis leidžia laiką partnerės glėbyje, nepalyginsi su manimi, lovoje besivartančia moterimi, kuri negali išmesti iš galvos taip gundančiai atrodžiusių jo lūpų.

Galiausiai, praradusi viltį, pradėjau kaltinti kavą, kurios taip ir neišgėriau, dėl savo nemigos, tačiau ankščiau to nebūdavo, todėl teko nustumti iliuziją į šalį. Pusę nakties pragulėjusi ant vieno šono, iš lovos pakilau penktą valandą ryto ir užsimetusi chalatą, išslinkau į laiptinę. Labiau už viską, tą akimirką norėjau arbatos, tos pačios, kurios paragauti man davė Deilonas, galbūt ji padėtų man atsiriboti. Potraukis buvo toks stiprus, kad netgi įsibroviau pas senučiukę kaimynę, skųsdamasi nemiga ir prašydama žolelių. Laimei, tuo metu ji kaip tik ruošėsi į darbą, todėl neprižadinau jos. Olga - kaimynė rusė, tačiau buvo puikiai prakutusi sklandžią anglų kalbą ir netgi laužytas akcentas pas ją taip nesijautė. Išvertusi savo spintelės turinį, ji pažėrė man galybę maišelių, pripildytų įvairių arbatžolių, nors nė nenutuokiau, kas per žolelės slypi viduje. Ilgai svarsčiusi, iškėliau lapų pripildytą maišelį, o senutė tik papurtė galvą ir išplėšė jį man iš rankų, pasakiusi, kad lauro lapais, tikrai nepasimėgausiu. Apgraibomis atrinkusi man skirtingas arbatas, ji įgrūdo jas man į rankas, išvydama pro duris ir palinkėdama skanaus. Linktelėjau jai ir naiviai šyptelėjau, nors viduje net nenutuokiau ką dabar darau. Grįžusi ištėškiau jas ant virtuvinio stalelio ir susiraukusi stebėjau, tarsi jos bandytų man įkąsti.

Niekuomet negerdavau arbatų. Nebent kai sirgdavau, ar buvau maža, tuomet tėtis girdydavo mane jomis, kad organizmas geriau funkcionuotų. Tačiau visuomet darydavau tai per prievartą, kadangi kava man buvo daug stipresnis prieskonis į gerą dienos pradžią. Neįsivaizduoju kodėl dabar, noriu arbatos. Net nežinau kaip ją virti, nekalbu apie žolelių pripildytus maišelius kuriuos paprasčiausiai reikia užpilti karštu vandeniu, šias arbatžoles reikia dėti į arbatinuką ir laikyti kol prisitrauks. Reikėjo paklausti Olgos, kaip tiksliai ruošiasi arbata. Dabar tik sugadinsiu ją, o ir liksiu nieko neparagavusi.

Pasiėmiau tris skirtingus arbatinukus, į juos pridėdama žolelių ir nė nenutuokdama ką darau, užpyliau jas karštu vandeniu. Nežinojau kiek laiko reikia laukti, todėl tik padėjau juos atokiau ir pasiėmusi mėgstamiausią savo romaną, įsitaisiau krėsle.

Grįžtant į vakar - romanas, kurį pirmą kart perskaičiau būdama penkiolikos ir netgi po dešimties metų niekas nesugebėjo jo pakeisti. Per metus perskaitau jį iš naujo gal po tris kartus, jis niekuomet ir neatsibodo man. Vos pradėjus skaityti gražiausią knygos vietą, kaip Sirijus prisipažįsta Majai, kad ją įsimylėjo, nakties tamsoje, tame pačiame skersgatvyje, kuriame jie susitiko, kai jis išgelbėjo ją nuo prievartautojų, mano nosį pasiekė erzinantis kvapas. Giliai atsidususi, numečiau knygą tolyn, taip ir nebaigusi skaityti sakinio: Maja, tu visuomet buvai mano rytmečio šviesa, netgi tą niūrią naktį, kai tave sutikau... Ir dievaži, galiu prisipažinti, kad tą naktį supratau...

- Kad myliu tave,- sarkastiškai burbtelėjau, prisikraudama į puodelius cukraus ir užpildama juos vandeniu.

Gyvenime nesu jautusi kažko panašaus, kaip Maja Sirijui ir laikiau tai kvailu jausmu, nors knygą ir dievinau. Mane erzino visų suvokimas apie meilę, kad be jos gyvenimas tiesiog neįmanomas, nes aš esu puikus įrodymas, kad egzistuoju. Niekuomet nesupratau santuokos iš meilės, težinojau tik aistrą, kuri vakar susuko mane pirmą kartą. Vien tik pagalvojus apie mėlynas Deilono akis, skrandis susitraukdavo iki riešuto didumo, o tai buvo pats keisčiausias dalykas pasaulyje. Giliai įkvėpusi aitraus žolelių aromato, nusinešiau puodelius ant stalelio, netoli mano miegamojo ir nužvelgiau juos. Susimaišę kvapai vertė mane čiaudėti, kuteno gerklę, nei vienas iš aromatų nepriminė tos skanios arbatos, kurios ragavau kavinukėje. Drebančiomis rankomis paėmiau pirmą puodelį, ne nenutuokdama ko jame pridėta ir gurkštelėjau gurkšnelį. Karštis ir kartumas nuvilgė mano liežuvį, vos susilaikiau neišspjovusi jos. Nusipurčiau ir išpylusi skystį į kriauklę, tą patį padariau ir su kitais dviem puodeliais. Nei vienos arbatos skonis nebuvo geresnis nei pirmosios, todėl tik atsisėdau ant grindų ir atrėmusi galvą į karščiu alsuojantį radiatorių, vėl pradėjau galvoti apie vakar.

Tas paslaptingas idiotas susuko man galvą.

Neradau kito paaiškinimo, savo kankinančiai nemigai ir staigiam organizmo poreikiui to saldaus skysčio, kurio nekenčiau visą savo gyvenimą. Mano mintys vis dar glūdėjo vakar dienoje, o kūnas troško pamatyti jį dar kartą. Tik vieną kartą, pamatyti, įsitikinti, kad tai nebuvo iliuzija ir išeiti. Juk visgi, kaip susižadėjusiai moteriai, man netinkama geisti kitų vyrų. Tačiau ką reikš tas popiergalis, įteisinantis mus kaip vyrą ir žmoną? Tik pinigų vertę ir bendrą gyvenamą būstą. Ir viskas. Toliau vėl gyvensime savo gyvenimus, nepriklausomai nuo vienas kito norų.

Kai tik dangus nusidažė šviesesne spalva, aštuntą valandą ryto, aš jau išlėkiau iš namų, surišusi plaukus į kuodą, užsimetusi ant pečių paltą ir pasidažiusi tik tiek, kad neatrodyčiau ligota. Prisiminusi, jog sakiau Deilonui, kad kiekvieną popietę sėdžiu kavinėje, įsmukau į ją ir atsisėdau toje pačioje vietoje, prie lango. Užčiuopusi sužadėtuvių žiedą kišenėje, užsidėjau jį ant piršto, kad praeinantys vyrai neskrostų manęs aštriais savo žvilgsniais, nes man pačiai reikėjo tik vieno jų. Kelias valandas tiesiog sėdėjau žvelgdama pro langą, kai ore iš lėto, vėl pradėjo sklandyti lengvutės snaigės, krisdamos ant nubalusių šaligatvių, kitos į nešvarias balas, kuriose greitai nuskęsdavo ir išnykdavo. Iš savotiško transo pabudau tik tada, kai kažkas švelniai papurtė mane už peties ir atsuko į save.

- Panele Milana? Ar jūs laukiate kažko, ar norite kavos?- švelniai nusišypsojo man jau pažįstama, smulkutė blondinė, tamsiai rudomis akimis. Ji puikiai žinojo, kad visuomet geriu čia saldžią balintą kavą, tačiau šįryt ji visai manęs neviliojo.

- Ar jūs turite raudonų liepžiedžių arbatos?- pasiteiravau padavėjos, tačiau ji tik susiraukusi papurtė galvą.

- Deja, ne. Iš vis nesu apie tokią girdėjusi. Mes neturime net jokios raudonos arbatos, tačiau gal pasiteiraukit kiniečių kvartale, už kelių gatvių? Jie juk turi visko.

Padėkojau jai ir vėl nusisukau į langą. Nieko negėriau visą dieną, laukdama Deilono, kuris taip ir nepasirodė. Iki šešių vakaro, kai jau pradėjo temti, tik priskrabenau sąsiuvinyje minčių nuotrupų, užplūdusių belaukiant vyro, kuris nepasirodė. Šeštą valandą, nusivylusi iškulniavau iš kavinės ir patraukiau į kiniečių kvartalą. Deja, žolininkai neturėjo netgi paprastų liepžiedžių, nors vis bandė man įsiūlyti retąsias savo krašto arbatas. Jų kvapas man buvo per aitrus, o ir kaina nežmoniška, todėl tik papurčiau galvą ir išbėgau iš kvartalo. Kaip man būdinga, ne į tą pusę, todėl namuose atsiradau tik po kelių valandų, nesugebėjau greitai rasti kelio atgal. Kad ir kaip būtų keista, netgi nemiegojusi visą naktį, negalėjau užmigti ir šią. Nors organizmas buvo nusilpęs nuo maisto ir vandens nepritekliaus, miego jis netroško, tačiau buvau pavargusi ir norėjau tiesiog pailsėti. Gulėdama lovoje vėl rašiau trumpus apsakymus, apie tą patį vyrą, su tomis pačiomis giliomis akimis, o visiškai sutemus, žvelgiau į žvaigždes, žibančias aukštai aukštai ir svarstydama ar dabar jis taip pat jas stebi.

Trečią valandą prasidėjo pūga. Uždariau visus langus ir nebegalėjau stebėti žvaigždžių, kadangi snaigės prilipo prie stiklo paviršiaus, o dangus buvo tamsus. Neilgai trukus man pavyko užmigti, tačiau neilgam, aštuntą valandą vėl ėjau į kavinę.

Tačiau Deilonas nepasirodė ir tą dieną. Ir dar kitą. Ir kitą. Visą savaitę sėdėjau toje patalpoje nuo ryto iki vakaro, netgi išdrįsau paklausti padavėjų, ar čia nesilanko tamsiaplaukis vyras, mėlynomis akimis. Jos tik purtydavo galvas ir sakydavo, kad per dieną čia užsuka daugybė panašių vaikinų tačiau nei vieno tokio kaip jis. Tik gailiai joms padėkodavau ir vėl grįždavau prie savo rutinos, puodelio kavos ir trumpų, niūrių apsakymų apie Niujorko gyventojus. Bet kažkas viduje buvo nebe taip. Jis vis dar skaudžiai degė, kažkokia šalta ir nesiribojančia ugnimi, kuri žeidė ir mano išorę. Aš neprarasdavau vilties ir vis tiek kas dieną laukdavau.

Deja, bergždžiai. Kiekvieną dieną manęs laukdavo dar vienas nusivylimas.

P.S. vardas Milana sugalvotas gerokai anksčiau nei parinkau pagrindinės veikėjos personažą, todėl jis neturi nieko bendro su atlikėja Lana Del Rey, kuri išvaizda puikiai atitiko išgalvotą veikėją.