Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Keturiasdešimt šeštas skyrius •

Salėje tvyrojo prieblanda, staliukas prie kurio prisėdo vyras buvo kiek toliau nei mūsiškis, tačiau tai nesutrukdė man įdėmiai žvelgti į jį. Deilono akys buvo įsmeigtos į mane, o aš spoksojau į jį. Vyras sunkiai alsavo, jo plaukai buvo susitaršę nuo šalto pavasarinio vėjo, o suglamžytas kostiumas toli gražu nepriminė šventinio. Nieko nesuprasdama suraukiau antakius. Kaip drįsai čia pasirodyti?

- Pakelkime taurę už jaunuosius!- garsiai sušuko vyriausiasis pabrolys ir aš iškėliau taurę kartu su visais, bet net negebėjau priglausti jos prie lūpų. Aplink skardėjo sveikinimo šūksniai, minia žmonių atsistojo, uždengdama man vyrą, kuris prieš valandą sugebėjo sudaužyti man širdį. Užgriežė orkestras, išpūsdamas man iš galvos visas spėliones, o vestuvių muzika kurstė vis labiau liepsnojančią neapykantą visiems aplinkui.

Ką jis čia veikia? Kodėl nepasirodė bažnyčioje, tačiau atskubėjo į viešbutį? Mintis, kad Deilonas tiesiog pramiegojo mano vestuves, buvo labai neįtikinama.

Amalija taip pat turėjo sakyti kalbą, todėl vos minia nurimo, draugė pakilo iš savo vietos ir paklaikusiu žvilgsniu pervėrė mane. Žinoma, jokios kalbos ji neturėjo, juk šios vestuvės net neturėjo įvykti. Bet šviesiaplaukė kaip visuomet praslydo ir puikiai, beveik be jokių įžeidžiančių žodžių, papasakojo susirinkusiems mūsų susitikimo istoriją bei įsitikinimus, kad Altonas bus man puikus vyras. Jai kalbant, mėginau suvokti, iš kur ji traukia šias melo teorijas? Juk aš tiek pas ją verkiau, tiek pasakojau apie Deiloną, o ji mėgindavo mudu supiršti... Ji nekentė Altono. Kaip dabar sugebėjo net neraudonuodama sukeisti juodu vietomis?

- ...svarbiausia moteriai, gyventi gyvenimą su ją mylinčiu žmogumi. Nes meilė yra vienintelis legalus mūsų narkotikas, kurio niekada neperdozuosime,- nusijuokė draugė ir pakėlė savo pustuštę taurę, žvilgtelėdama į mano pusę. Surakintu veidu, kuris turėjo atrodyti džiaugsmingai, atsisukau į Altoną, kurio veide nemačiau jokių emocijų, tik šaltą šypseną, nesiekiančią akių. Pastaroji laikėsi jau gana ilgą laiką. Na taip, jis tikrai buvo žmogus, kuriam meilė buvo narkotikas.- Todėl dar kartą pakelkime taures už šiuos nuostabius žmones!

Vėl visi atsistojo, pradėjo garsiai ploti, šūkauti, o man nuo to jau skaudėjo galvą. Kad ir kaip mėginau džiaugtis kartu su visais, suvokiau, kad tai beprasmiška. Juk aš nebuvau laiminga. Ir net nemokėjau tokia apsimesti.

Kai visi nurimo ir prasidėjo įprasta vaišių ceremonija, prisiverčiau nebepakelti į Deiloną akių. Visą laiką žvelgiau sau priešais lėkštę, nė nemėgindama įsidėti maisto, kuriuo buvo nukrauti visi gretimi stalai. Aplink mus vaikštinėjo patarnauti besiruošiantys padavėjai, nešini vyno bei stipresnių gėrimų buteliais. Amalija iš karto paprašė dviejų stiklinių viskio, tik nesupratau ar viena turėjo būti ir man, ar draugė ketino susiversti dvigubą dozę.

- Tavo vietoje, išmalčiau jam dantis visų akivaizdoje,- pasiūlė mergina, susiversdama į gerklę alkoholį ir įsikrėsdama į lėkštę Cezario salotų. Aš negalėjau atitraukti akių nuo vestuvinio žiedo ir mėginau pabusti iš niekam tikusio košmaro. Deja, panašu, kad jis tik spėjo prasidėti.- Jis to vertas. Kodėl jis dar čia pasirodė?

Gūžtelėjau pečiais, mat burna išdžiuvo taip, kad kalbėti atrodė pernelyg skausmingas dalykas. Per daug negalvojusi, čiupau antrą stiklinę su stipriu gėrimu ir susivertusi ją į gerklę, pasiruošiau linksmybėms.

Visą pusvalandį nekilau nuo stalo ir neleidau to padaryti Amalijai, kad ir kaip ji norėjo užvesti publiką šokiams. Priešais mane sėdėjo tėtis, jam iš dešinės, mano supratimu, Altono sesuo, su kuria taip ir nespėjau susipažinti. Bet tamsūs it smala plaukai, krentantys puriomis garbanomis, aštrūs veido bruožai bei plieninės, pilkos akys, nepaliko jokių abejonių, kad ta trisdešimtmetį peržengusi moteris buvo giminė vyrui, už kurio ištekėjau. Aplink mane sėdintys žmonės buvo įsitraukę į pokalbį, kuriame man kažkodėl nelabai liko vietos, bet tuo tikrai negalėjau pasiskųsti. Šypsojausi, kai iš manęs to reikalavo, mandagiai linksėjau galva ir juokiausi, kai nusijuokdavo kažkas iš svečių. Buvau tarsi ta išnuomojama vargšelė nuotaka, kuri tarsi marionetė atkartodavo viską, ko iš jos tikėdavosi. Tik jos galėdavo grįžti į realų gyvenimą, o aš ir turėsiu gyventi šiame muilo burbule, kuris vis vien kažkada susprogs.