Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Septintas skyrius •

Grįžusi namo, nutariau palepinti save ir iš visų produktų šaldytuve, išsikėliau ištaikingus pietus. Išsikepiau antienos, saldžiame vyšnių padaže, pasidariau visą dubenį Cezario salotų ir atsikimšau butelį balto vyno, nekreipdama dėmesio į vis dar nedingusį galvos skausmą. Gaminimas atitraukė mane nuo įvairių, traukiančių ir bauginančių minčių, pasileidau ramią džiazo muziką ir apibarsčiusi antį prieskoniais, apšlaksčiau ją vynu. Prisipyliau taurę ir sau, lengvai linguodama muzikos ritmu, užsimerkusi, planavau ką veiksiu likusią dienos dalį. Ketinau valgydama, paskaityti, tuomet prisileisti vonią kvapnių putų ir bent valandą joje mirkti. Po kelių minučių, mane pažadino telefono skambutis, tačiau kai nekantraudama priglaudžiau jį prie ausies, išgirdau tik nuvargusį tėčio balsą.

- Sveika, mieloji. Kaip tau sekasi? Seniai matėmės,- nors ir nuvargęs, jaučiau, kad kalbėdamas jis nuoširdžiai šypsosi.

- Labas, tėti,- nusišypsojau, padėdama taurę ant stalo ir užmesdama akį į antieną. Mėsa gundančiai apskrudo, dvelkdama tokiu karščiu, kokį jaučiu, būdama prie Deilono.- Kaip visuomet. Nieko ypatingo. Juk tai Niujorkas, o man, bedarbei, čia beveik nėra ką veikti,- be svajonių apie uždraustus vaisius.

- Dėl to ir norėjau pasikalbėti su tavimi, brangute. Neseniai kalbėjau su Altonu, jis grįš vasario septynioliktą dieną, tačiau vis vien bus labai užimtas, o tau reikia veikti. Ar nemąstei apie kokią nors veiklą? Mano galva, turėtum mirti iš nuobodulio. Visuomet galiu tave kam nors parekomenduoti.

- Galėčiau įsidarbinti bibliotekoje,- ne iš šio ne iš to leptelėjau, prisiminusi Amaliją. Užsimerkiau, išgirdusi nervingą tėčio atsidūsimą ir giliai įkvėpiau.

- Jeigu tai tik domina tave. Tačiau nepamiršk, galiu rasti tau ir kito darbo. O jei nenori, gali nieko neveikti, neteks rūpintis dėl pinigų.

Ir ateities. Supratau tai kaip užslėptą mintį apie vedybas, tačiau nutylėjau. Tik kostelėjau ir trūktelėjusi gerą gurkšnį, atsisėdau ant kėdės.

- O kaip sekasi tau? Ar nepervargsti?

- Ak, šiek tiek, brangute, tačiau nesijaudink dėl manęs. Ketinu tave aplankyti, pasiilgau mudviejų santykių. Galėsim nuveikti šį tą kartu.

- Žinoma, būtų puiku,- nusišypsojau, jausdama šilumą ir gėrį, sklindantį iš kito telefono laido. Tėtis gyveno Los Andžele, siaubingas atstumas mane žudė, tačiau pati pasirinkau tokį tolimą miestą. Tikriausiai norėdama pabėgti nuo tamsių praeities dienų ir bandyti apsiprasti su nauju gyvenimu. Galbūt mūsų santykiai ir nebuvo tobuli, tačiau jis vistiek buvo brangiausias žmogus kokį tik turėjau.

Dar dvidešimt minučių, iki tol, kol pasigaminu valgyti, šnekučiavomės apie viską, kas šovė į galvą. Niekuomet nesupratau, kodėl tėtis nevedė antrą kartą, juk jis visą laiką išliko toks pats seksualus ir vyriškas, o ir pinigų turėjo užtektinai. Tačiau kai jo to paklausdavau, jis tik trūkčiodavo pečiais ir sakydavo, kad žmonai nebeturės laiko. Tiesa ir man jo trūko. Turėjau viską, tik ne brangų tėčio laiką, kurio nusipirkti niekaip negalėjau. Vieną kartą pabandžiau, man buvo šešeri, aš ištiesiau jam dvidešimt dolerių ir paklausiau ar galėčiau jį išsinuomoti. Tėtis pravirko, kaip ir darydavo prisiminęs mamą, ir pasisodinęs mane ant kelių, ilgai glostė plaukus. Žinoma turėjau auklę, vėliau ir tarnaitę, kurios vykdė mano paliepimus ir atstojo man mamas, tačiau to visai neužteko. Bet visuomet galėsiu didžiuotis, kad mano tėtis išaugino tokią tvirtą asmenybę, kurią palaužti labai sunku.

Pamenu, kartą paklausiau jo, kodėl neturiu mamos. Jis spustelėjo man pečius ir bedęs pirštu į dangų, pasakė, kad ji stebi mane iš ten.

- Puiku, brangioji. Atvyksiu penktadienį, nes jau pasiilgau tavęs. Nekantrauju tave pamatyti,- šiltai užbaigė jis pokalbį, o aš tuo tarpu traukiau karštą padėklą, todėl vos nenusideginau pirštų. Išgirdusi jo juoką, pati nusišypsojau.