Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Penkiasdešimt septintas skyrius •

Priešpaskutinis skyrius

 Dalykas, kurį padaryti buvo sunkiausia, užklupo netikėtai. Po penkių minučių, Altonui išėjus, turėjau linktelti galva, tarnaitei paklausus, ar man viskas gerai. Niekuomet nemaniau, kad toks gestas reikalaus tiek pastangų.

Tuomet supratau, kaip viskas turėjo atrodyti.

Svetainėje buvo sudaužytas puodelis, ant kilimo mėtėsi nuotraukos bei įvairūs dokumentai, kurių primygtinai liepiau neliesti. Stovėjau viduryje patalpos, virpantis mano kūnas išdavė atklystančią isteriją, o kraujo aromatas kambaryje taip ir nespėjo išsigaruoti. Mano veidas buvo nusėtas ašarų pragriaužtais takais, aš netgi nebesipriešinau jų tekėjimui. Atmosfera buvo tokia, kokios šie namai nematė jau daugelį metų.

Tikriausiai akivaizdu buvo tik tai, kad man ne viskas gerai.

- Išeik,- nurimusiu balsu paprašiau jaunos merginos, stoviniuojančios vienoje vietoje, nežinančios ką daryti. Tikriausiai ji pasijuto lengviau, nes nieko nesakiusi tuoj pat paliko įvykių vietą.

Virpančiomis kojomis prisislinkau prie sofos, vienoje rankoje spausdama blonknotą, kitoje echoskopinę nuotrauką. Pastarąją labai atsargiai įsidėjau į kostiumėlio kišenę, prisiekdama sau daugiau jos niekam neatiduoti. Pakėliau nuo grindų Deilono laišką, lėtai nuleisdama jį ant kelių. Buvau pasimetusi. Nežinojau nuo ko pradėti, kiekviena mintis dar labiau gramzdino mane į dugną. Kodėl neskendau?

Sunkiomis bangomis skausmas daužėsi į mano nugarą, bet aš tylėjau, sukandusi dantis. Vandeningomis akimis tyrinėjau baltą voką tarp savo pirštų, jaučiau nuo jo sklindantį rūpestį, šilumą, kažką nepaaiškinamo, kas vertė mane jį perskaityti. Nenorėjau žiūrėti į Altono duotus popierius, bijojau dar labiau nusivilti mylimu vyru. To šalto, veidmainio dėka, ši popietė virto didžiausiu mano košmaru. Jos eigoje praradau pasitikėjimą ne tik juo, tačiau pradėjau nekęsti tėčio. Beveik viskas, ką sužinojo mano vyras, turėjo pereiti per Rikanto rankas. O jis tam nesipriešino. Nė nenumanė, kad dalykai, kuriuos aš vėl išgirsiu, išves mane iš proto.

Padėjau blonknotą tolėliau ir suskirdusiais pirštais praplėšiau popierių, sudarkydama dailias raides. Netolygus kvėpavimas atsimušė į laiškelį, taip sujudindamas suglamžytą popierių. Ištiesinau jį, pasiryžusi sugerti į save emocijas, kurios buvo jame išlietos.

"Lana,

šiandien, tau išėjus, aš nuėjau į paplūdimį. Išėjau palydėti saulės į plačią jūrą, žvelgdamas į ją, troškau panirti kartu. Gal tai būtų man padėję atsikratyti kančių - nežinau. Mintis, kaip siaubingai tave įskaudinau, iki dabar neleidžia kvėpuoti. Tu nežinai kiek daug man reiškei, Lana. Ir kaip man sunku tave paleisti.

Kai pirmą kartą pamačiau tave toje kavinėje, gurkšnojančią kavą, nenuleidžiančią žvilgsnio nuo lango, apšalusio smulkiomis snaigutėmis, kažkas manyje užsižiebė. Kažkas stipresnis už bet kokią kada nors egzistavusią aistrą mano kūne. Tai buvo sekundės blyksnis, bet to užteko. Man nesutrukdė nė sužadėtuvių žiedas, padabinęs tavo pirštą, nė šaltas balso tonas, viskas, ko norėjau, buvo tave pažinti. Pasidalinti su tavimi savo vidumi. Pačią pirmą akimirką pakerėjai mane, Lana, nors ir kaip tau sunku tuo patikėti.

Aistra neblėso. Neišblėso iki dabar. Vis dar kuriu ją savo širdyje, kad ir kaip stipriai ji pjaunasi su neapykanta, kurią jaučiu su tavimi visiškai nesusijusiam žmogui. Tik tu viena sugebėjai mane nuo to atitraukti. Bent kelioms akimirkoms leidai pamiršti, kas palaiko mano gyvastį. Nes be tavęs, man nereikėjo nieko.