Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Trisdešimt aštuntas skyrius •

Altonas vėmė. Trūkčiojantys ir šlykštūs garsai nupurtė mano kūną, tuo pačiu įrodydami man, kad jam tikrai blogai. Girdėjau vyro žiaukčiojimą ir spjaudymasį, vis mėgindama suprasti, kad nutiko.

- Altonai?- susirūpinusi pabaladojau į duris, kurį laiką nesulaukdama jokio atsako. Buvau atpratusi gyventi viename name su kažkokiu asmeniu ir nė nenutuokiau ką daryti, kai dėl kažkokios priežasties jam pasidaro negera. Tikrai žinojau, kad darbo dienomis tas vyras negerdavo, todėl persigėrimo problema iš kart atkrito, o tai mane tik išgąsdino, mat neįsivaizdavau ką daryti kitais atvejais.- Altonai, būk geras, įsileisk mane.

Mano liežuvis buvo nutirpęs ir aš vos sugebėjau dėlioti žodžius, bet stengiausi išlikti (ar bent jau apsimesti) blaivaus proto. Išgirdau nuleidžiamą vandenį ir užrakto spragtelėjimą, o kai sugebėjau atverti duris, Altonas į gerklę susimetė kelias tabletes iš saujos. Susiraukusi mėginau paimti bonkutę, tačiau vyras iškėlė ją ir padėjo ant spintelės viršaus, kur pasiekti jos nebegalėjau.

- Kas tau nutiko?- paklausiau susirūpinusiu balsu, vyrui tik papurčius galvą. Altonas nė nebuvo persirengęs pižamos, darbiniai jo marškiniai ir suglamžytos kostiuminės kelnės buvo drėgnos, o visa vyro kakta nusėta prakaito lašeliais.

- Sublogavau. Nesijaudink, Milana, tiesiog persivalgiau prasto kontoros maisto,- papurtė galvą Altonas, šyptelėdamas nuvargusia šypsena, tačiau buvau nepakankamai girta, kad patikėčiau jo melu. Altonas mėgino praeiti pro mane, bet pastojau jam kelią - vyro kojos bei rankos virpėjo, o akys lakstė tarsi pamišusios.- Milana, juk sakau, man viskas gerai. Kur pati prapuolei?

- Su bendradarbe nuėjome į barą ir išgėrėme kelis kokteilius. Nuo ko tie vaistai?- paklausiau sukandusi dantis. Galėjau lažintis, kad jam kažkas nutiko, tačiau Altonas visuomet buvo pernelyg išdidus, kad pasiskųstų.

- Nuo aukšto kraujospūdžio. Kai man pasidarė negera, jis pakilo, todėl privalėjau išgerti vaistų. Milana, nesirūpink dėl manęs, rytoj neisiu į darbą ir pailsėsiu,- sunkiai išlemeno vyras ir akimirkai man pasirodė, kad girtesnis atrodė jis, o ne aš. Suraukiau antakius, bet galvos svaigulys nebeleido ginčytis, todėl praleidau jį į miegamąjį, pati užsirakindama vonioje.

Išgirdau, kaip Altonas sunkiai atsigulė į lovą ir užsilipusi ant kėdės, susiradau vaistų bonkutę, kurioje barškėjo keistosios tabletės. Ant jos nebuvo jokios etketės, o atidariusi, pamačiau tik nedideles, baltas tabletytes, kurių Altonas išgėrė gal keturias.

Kodėl reikia nulupti etiketę nuo vaistų skirtų kraujospūdžiui mažinti?  Susiraukiau ir padėjusi tabletes atgal, nusilipau nuo kėdės. Viskas skambėjo ir atrodė daug rimčiau nei Altonas man sakė, o tai mane gąsdino. Nors ir ruošiausi jį palikti, nelinkėjau tam vyrui nieko blogo.

Apskritai niekam nelinkėjau blogo. Tiesiog taip jau susiklostydavo mano gyvenimas.

Kitą rytą, man išėjus į biblioteką, Altonas dar miegojo. Keisčiausia, kad jį mušė šaltas prakaitas, o aš nieko negalėjau padaryti - man vyras nieko nesakė, todėl neįsivaizdavau ko imtis.

- Altonui kažkas ne taip,- sumurmėjau, kai į darbą atsibeldė Amalija. Tiesa, ne ketvirtą, o antrą valandą, mat į biurą šiandien nė nesivargino eiti. Kol persirengimo kambarėlyje ji keitė savo drabužius ir suko plaukus į kuodą, aš papasakojau jai vakar nakties istoriją, išliedama visą susikaupusį rūpestį.- Aš neįsivaizduoju ką daryti. Jis nekalba su manimi šia tema, o ir vaistai man nematyti, nėra nei etiketės, nei jokio medicininio lapelio.

- Na, tikėkis, kad jis neužvers kojų iki vestuvių,- visiškai nesijaudindama atšovė draugė, o aš dėbtelėjau į ją perkreiptu žvilgsniu. Dantimis sukandusi kelis plaukų segtukus, ji susiraukė ir gūžtelėjo pečiais, tarsi tai jai neatrodytų didelė problema.- Lana, juk vis tiek jį palieki. Stebuklas, jei po netikrų vestuvių jis nenusižudys.