Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Dešimtas skyrius •

Nusiramink. Milana, nusiramink.

Kaip po galais man nusiraminti?! Abu vyrai įsmeigė žvilgsnius į mane, o aš ir likau kvailai išsižiojusi, sustojusi idiotiškoje pozoje, su ant rankos svyruojančiais pirkinių maišeliais. Giliai įkvėpiau ir dirstelėjau į Amaliją, kuri buvo nemažiau sumišusi nei aš.

- Milana, brangute... Ką čia veiki?- neabejotinai nustebo Altonas ir priėjo prie manęs. Truputį atsitraukiau, iškeldama antakius,stengdamasi nerodyti sumišimo. Tačiau nepavyko.

Ką jis veikia Niujorke? Su Deilonu? Kartu su Deilonu, mano būsimas vyras, kartu su vyru, kuriam jaučiu daug daugiau nei draugystę? Šaunuolė. O tavo pirkinių krepšelyje yra suknelė, kurią tu turėjai dėtis į pasimatymą, kurio tikriausiai nebesulauksi.

Tarsi pagal komandą, sugniaužiau maišelius ir paslėpiau juos už nugaros.

- Kodėl tu mieste?- susiraukiau, kai Altonas apkabino mane per liemenį, vis dar žiūrėdamas į akis. Rudų akių žvilgsnis vėrė mane kiaurai, veidas vis dar akmeninis ir šaltas, kaip pasakojo tėtis: jaunystėje, nors dabar galėjau įžiūrėti kelias gilesnes raukšleles. Vyras šyptelėjo ir šalta savo plaštaka perbraukė man per skruostą, nuvalydamas skaistalus. Jaučiausi siaubingai nejaukiai, nemaloniai, nuo Altono sklido šalta siena, kuri mane skaldė į galybę dalelių. Jaučiau, tarsi tuojaus apsiverksiu, viskas atrodė sugriuvo per kelias akimirkas. Bijojau tik vieno: kad Altonas neapsisuktų ir nenueitų palikdamas mane vieną. Nejučiomis užčiuopiau žiedelį ir nusiėmusi jį, įsimečiau į palto kišenę. Keista, tačiau pasijaučiau, tarsi išduočiau ne Altoną, o Deiloną.- Turėjai grįžti trečiadienį.

- Ir grįšiu. Atvykau į Niujorką susidomėjęs verslo pasiūlymu, kurį man siūlo inžinerijos bendrovė ir šis ponas...- Altonas atsuko mane į kitą pusę, taip, kad aš susidūriau su skvarbiu, mėlynų akių žvilgsniu.- Deilonai, susipažinkit, čia ta moteris, apie kurią aš tiek pasakojau... Milana Dleis. Neužilgo Milana Greigs,- vyptelėjo Altonas, iškeldamas tankius antakius.

Atrodė, kad pasaulis išslys iš po kojų. Mano kvėpavimas padažnėjo dvigubai, kraujas gyslose užvirė. Tarsi kažkas stipriu smūgiu būtų davęs man į krūtinę, štai ką man suteikė sumišęs ir ledinis Deilono žvilgsnis. Pajaučiau, kaip akys sudrėko. Jis ištiesė man įkaitusią ir stiprią savo plaštaką, o aš nedrąsiai ją spustelėjau. Tas prisilietimas man buvo viskas. Pajaučiau, kaip karštis įsitvirtino mano smegenyse ir užvaldė visą kūną. Jaučiau, kaip tirptsu. Kaip ledas manyje atsiveria ir ištyžta. Kaip abejingumo siena tarp manęs ir Altono sutvirtėja, o tarp mūsų su Deilonu, sukibirkščiuoja naujomis spalvomis. Tai tebuvo vienas rankos spustelėjimas, tačiau jis reiškė man daugiau už viską. Atrodo vyras manė tą patį.

- Malonu,- sumurmėjo jis, linkteldamas, o aš tik nuleidau galvą, kad ašaros neprasprūstų pro akis.- Tai Amalija Anders, viena iš mano asistenčių. Keista, kad juodvi su Milana pažįstamos,- Deilonas šyptelėjo puse lūpų, spusteldamas Amalijos pečius. Mergina žiūrėjo į mane neperprantamu žvilgsniu, tačiau greitai susigaudė ir paspaudė Altonui ranką. Susiraukiau, kai Deilonas pavadino mane tikruoju vardu, nes iš jo lūpų buvau pripratusi tik prie mielo trumpinio, tačiau nemačiau jo akyse nė kruopelytės švelnumo.

- Visuomet malonu. Milana apie jus taip pat daug pasakojo,- reikšmingai iškošė ji, sukandusi dantis ir visus apžvelgdama.- Ar ilgai liksite Niujorke, pone Greigsai?

- O ne, vakare parskrisiu į Vašingtoną, baigti verslo derybų. Tuomet grįšiu į Niujorką, kaip ir prižadėjau, pas būsimą savo žmoną,- šie Altono žodžiai buvo tarsi smūgis į paširdžius, tačiau išsilaikiau neišsidavusi ir tik šyptelėjau, vos pakeldama galvą. Jaučiau į save įsmeigtus žvilgsnius, tačiau bijojau pakelti akis, o viduje keikiau save, pati nežinodama dėl ko. Tikriausiai dėl to, kad egzistuoju.- Taigi, tai labai maloni staigmena. Ar turite laiko kur nors pavalgyti? Mes galėtume pabaigti sandėrį, o judvi...