Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Dvidešimt devintas skyrius •

 Gulėjau lovoje, stebėdama saulėtekį.

Langas buvo nukreiptas į mano pusę, taip, kad puikiai galėjau matyti kylančią saulę, tačiau ji nespigino man į akis dėl kiek pritrauktų užuolaidų. Visas kambarys prisipildė ryškios šviesos, žvilgantys spinduliai pakilo iš kraujo raudonumo patiesalų ir užkariavo rytinį dangų. Stebėjau kaip naktis lėtai virsta į dieną, o nedidelė šypsena, išsikovojo vietą man ant veido.

Deilonas šalia manęs tyliai kvėpavo, viena ranka apsikabinęs mano juosmenį, savo kvėpavimu šildė nuogą mano petį. Mano kūnas buvo pridengtas tik plonu užtiesalu, bet visai nebuvo šalta. Nuo vyro šalia, sklido tokia šiluma, kad neabejojau, nesušalčiau net atšiauriausiomis sąlygomis.

Dabar mano oda degė. Širdis šokinėjo iš laimės. Pasąmonė verkė laimės ašaromis, o kūnas tirtėjo iš malonumo. Šypsena ant veido atspindėjo visas tas emocijas, kartu sudėjus. Keista, kad pavyko išlikti tokiai ramiai, kai jaučiausi taip fantastiškai.

Pagaliau aistra, kurią įkvėpė nepažįstamasis, išsilaisvino.

Gaila buvo tik tiek, kad jausmų ir įspūdžių, kuriuos patyriau su Deilonu, niekuomet nesugebėsiu aprašyti. Nes tai buvo neapsakoma, pernelyg netikra, kad galėčiau sutalpinti viską į popieriaus lapą. Labiau už viską troškau išlaikyti tokius prisiminimus amžinai, nors kažkas man kuždėjo, jog net neužrašius, jie niekada nepaliks manęs. Įsitvirtins širdyje taip giliai, įsikabins į pačias slapčiausias kerteles, ten kur jų niekada nesuras, bet kad ir kas nutiktų visuomet žinosiu, kur tokių atsiminimų ieškoti.

Dar pagulėjusi ir permąsčiusi viską, kas tuo metu sukosi galvoje, lėtai patraukiau Deilono ranką ir atsargiai padėjau kojas ant kieto grindinio. Jis sustingdė pėdas, paleisdamas per nuogą kūną šiurpius virpuliukus, nusipurčiau, pajausdama, kaip ant odos pasišiaušia plaukeliai. Jau lenkiausi ieškoti savo rūbų, kai ant spintelės, prie lovos, kuo gražiausiai pamačiau sulankstytus drabužius. Atsargiai juos paėmusi, priglaudžiau prie nosies - jie dvelkė švara bei parduotuvės lentyna, todėl nieko neįtardama, išlanksčiau baltą palaidinę. Ji siekė man alkūnes, buvo visiškai paprasta, tik apykakle ėjo dailūs ornamentai. Prikandau lūpą, dirstelėjusi į Deiloną, ir apsirengusi ją, tą patį padariau su laisvomis, juodomis kelnėmis. Savo drabužius susilanksčiau ir padėjau ant tos pačios spintelės, perbraukusi plaukus pirštais, basomis pėdomis, patraukiau virtuvės link.

Iš jos jau girdėjosi radijo garsai. Sklido malonus arbatos bei maisto kvapas, todėl nieko nelaukusi, įėjau į patalpą.

Kipras jau darbavosi, saulės bei šilumos pripildytoje virtuvėje, atrodė nė neišgirdęs kaip atėjau. Ant stalo laukė trys arbatos pripildyti puodeliai, virė virdulys, o užsisukęs vyras niūniavo kažką po nosimi, peiliu aršiai puldamas nieko nenusikaltusius pomidorus. Kostelėjau, uždengdama jam saulę ir prisiartindama visai šalia.

- Atleiskit, jei dėl mūsų turit anksčiau keltis.

- Lana!- nusigando jis, išmesdamas peilį. Prišokau jo pakelti ir įteikiau į plačias rankas.- Dėl Dievo, negąsdink taip. Kiekvieną rytą keliuosi taip anksti, būčiau ėjęs žadinti jūsų, todėl nepadarėt man jokių nepatogumų.

Kilstelėjau antakius ir užmečiau akį į dubenį su salotomis, kuriame netrukus atsidūrė ir sužeistieji pomidorai. Priedo dar puikavosi keletas sumuštinių bei aštrus padažas, kad privertė mano skrandį urgzti.

- Matau, užsidėjai naujus drabužius,- vyptelėjo Kipras, padėdamas indus ant valgomojo stalo, o aš žioptelėjau. Visiška idiotė.

- Tai jūs man juos nupirkote? Dieve, nežinau nė kaip atsidėkoti,- galiausiai susiprotėjau, švelniai jam nusišypsodama. Dar kartą nužvelgiau švarius rūbus ir susikišau rankas į kelnių kišenes.- Išgelbėjote man gyvybę.