Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Trisdešimt ketvirtas skyrius •

 Iš Amalijos palaikymo nesulaukiau, jai buvo visiškai nusispjaut vestuvių planai ir kitos mano problemos, apie kurias tik sugebėjau pasakyti. Visą likusią penktadienio popietę, ji elgėsi su manimi šaltai ir nesirūpino, kaip aš dėl viso šito jaučiausi. Vos pasibaigus darbui ji išlėkė, nė nepasisiūliusi manęs pavėžėti. Iškeikiau ją, nes lauke purškė šaltais lietaus lašeliais, o nei vienam iš dviejų savo gyvenimo vyrų skambinti nenorėjau, todėl teko eiti pėsčiomis. Sutemo greitai, o lietus ir sunki kelionė į viršutinę Niujorko dalį, visiškai sugadino mano nuotaiką.

Nors žinojau, kad tai tik melas ir pernelyg sureikšminti draugės pykčio nereikia, vistiek jaučiausi nemaloniai. Nenorėjau matyti, kaip ji manęs nekenčia. Amalija buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kuriais pasitikėti galėjau ir ją prarasti, būtų buvęs didžiulis smūgis, nors pažįstamos buvome labai neilgą laiką. Ir nors galėjau ja pasitikėti, paslaptis turėjo išlikti su manimi. Tik tarp manęs ir Deilono. Kaip pasižadėję buvome. Ir viskas turėjo išsispręsti gerai.

Į namus įvirtau permirkusi ir sušalusi, o mane pasitiko tik šalta tyla. Altono dar nebuvo, o namų tvarkytoja, kuri gamino mums valgyti ir tvarkė kambarius, visam savaitgaliui pradingo iš mano gyvenimo. Sunkiai atsidususi, nusispyriau batus ir įšlepsėjusi į baltu marmuru išmuštą virtuvę, atsisėdau ant baro kėdės, kuri pradėjo sukiotis, vos patalpinau ant jos savo sėdynę. Nevaliojau užlipti į viršų persirengti sudrėkusių rūbų, tiesiog sėdėjau virtuvėje ir pirštais šukavau permirkusius plaukus.

Mano gyvenime buvo begalybė spragų, kurioms pridengti buvau pernelyg silpna. Kiekvieną akimirką galvodavau apie Deiloną, net būdama su Altonu - vietoj jo mačiau savo gyvenimo meilę ir pakeisti to negalėjau. Ne kartą vos nepašaukiau Altono ne tuo vardu, kas būtų visiškai sugriovę viską, dėl ko stengiausi. Iš tikrųjų buvau kvaila. Sunkinau savo ir taip nelengvą dalią, prisidėdama dar daugiau uždavinių, kurių išspręsti negalėjau.

Viskas buvo paprasta matematika. Mano gyvenimas buvo šaknis, sprendimai - skaičiai, o ištraukus iš jų šaknį, likdavo liekana, kurios nesugebėjau išskaidyti. Mano atveju, liekanų buvo daug ir vieną dieną jos ketino mane prisivyti. Bet nesigailėjau dėl sprendimo pabėgti per vestuves. Mylėjau Deiloną ir ateitį mačiau jo vasarnamyje, o ne brangiuose, tačiau šaltuose namuose, kur gyvenčiau viena, be meilės ar rūpestingumo. Be to, Amalija buvo teisi. Tėtis už mane gyvenimo nenugyvens.

Prasėdėjau virtuvėje valandą - kol plaukai bei drabužiai išdžiuvo, o už lango visiškai sutemo ir pradėjo stipriai lyti. Altonas turėjo grįžti vėlai, todėl išsitraukiau iš baro gero vyno butelį ir atsikimšusi jį, pripildžiau sklidiną taurę. Buvau pasiilgusi savo vienatvės laikų, kai vakarais stebėdavau žvaigždes, rankoje laikydavau taurę vyno, o užrašų knygelėje liedavau mintis, apie kitų žmonių gyvenimus. Norėjau ją pasiimti ir dabar, tik vėliau suvokiau, kad suplėšiau ją prieš išvykstant į Rumuniją. Joje buvo pernelyg daug prisiminimų, o daugiau kaupti tokių nebesugebėjau. Todėl virtuvėje sėdėjau vieniša ir nuliūdusi, sukiodama taurę vyno tarp pirštų, apmąstydama gyvenimą bei praeities klaidas. Paauglystė kėlė šiurpus ant mano odos. Dabartis vertė verkti. Galėjau tik žvelgti į ateitį ir tikėtis, kad ji taps šviesesnė.

Skystis butelyje labai greitai tirpo ir kai galiausiai jo neliko, laikrodis mušė dvyliktą valandą. Mano kūnas buvo labai lengvas, o mintys išsisklaidė, nebejaučiau kaltės ar skausmo strėlių, leidžiamų tiesiai į krūtinę. Tik tą akimirką man siaubingai reikėjo žmogaus, į kurį atsiremti būčiau galėjusi. Alkoholio pripildytos smegenys liepė veikti, todėl įsidrąsinusi, čiupau telefoną, padėtą ant virtuvinio stalo ir surinkusi Deilono numerį, prispaudžiau jį prie ausies.

- Lana?- vos išgirdus aksomo švelnumo jo balsą, kūnas nutirpo, o akyse susitelkė ašaros. Dieve, kvaiša, neverk. Jis tik pasakė tavo vardą. Giliai įkvėpiau, tramdydama virpuliukus kūne, ieškodama žodžių pradėti, tačiau alkoholis trukdė smegenims veikti. Tiesiog sėdėjau, spausdama telefoną, laukdama nežinia ko.- Lana, čia tu?